Prisiminant rudenį...

zhemaitis

---

Tipas: Novelė Publikavimo data: 2008m. Gruodžio 4d. 20:12

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

Degančio laužo vaiskumo dangaus fone kantriai leidosi saulė. Jai iš paskos leidausi ir aš- dulkėtu autobusu virš tilto. Dulkėtu autobusu, negailestingai sušaudytu šalto lietaus.
Lietuje išmirkę praeiviai sužalotos sielos veidais okupuoja laisvas vietas, dar šiltas nuo paskutinių žmonių, jomis besinaudojusių. Jaučiuosi laimingas nebūdamas jais...
Jaučiuosi laimingas grožėdamasis įstabiomis gamtos instaliacijomis:gelsvai žalsvai rausvai rusvi lapai, prigludę amžino poilsio ant permirkusio asfalto; biologiškai irios atliekos, puošiančios dėžučių tvarinius, išsibarsčiusius šiuolaikiniame mieste; ir aš, pro autobuso langą akimis besivaikantis prabėgančius stulpus ir mintyse gaudantis lėkte pralėkusios vasaros akimirkas.
Akimirkos, paženklintos skardaus juoko, šlapiai saulėtų dienų ir to tyro bei virpinančio sielą jausmo...
Ne. Manęs nekrato peršalimas, taip pat mano žarnyno nekankina kokie tai fiziniai ar metafiziniai traukuliai. Viskas kur kas... Kur kas... Kur kas... subtiliau... Nors...
Neteko sėdėt kartu žvakių šviesoj ar skaičiuot žvaigždžių, pasiklydusių Paukščių take...
Bet...
Ko verta romantika ir lėkštos bei nuvalkiotos frazės, deklaruojančios amžiną meilę? Tiesą sakant, nieko... Vadinasi, galėčiau ištrint dalį savo sukaupto žodyno.
Visgi, kas yra meilė? Kada jauti švelnias rankas, glostančias pavargusį kūną, būna nepaprastai malonu. Kada svaigsti nuo jos saldaus kvapo, tada atrodo, jog galėtum numirt iš laimės. Kada jauti jos širdies plakimą, tada...
Tada apmiršta gyvenimas aplink: sustoja laikas ir automobiliai. Sustoja žmonės vidury gatvės. Sustoja mašinos, pragariškai ūžiančios didžiuliuose gamyklų masyvuose. Sustoja...
Sustoja autobusas mano stotelėj. Svajonės dingsta už horizonto.
Mašinos atgyja. Žmonės vėl pajuda.
Pragaro liepsnų vaiska pranyksta užleisdama vietą pajuodusių pelenų dangaus kamšalui.
Ir tvoskia širdin negailestinga rudens šaltuma, užgniauždama prisiminimų šilumą.
Ir nupliko mano liūdinčios sielos veidą nepažabojamas ledinis rudens lietus.
Tik ilgesingos manosios naktys, išpuoštos tavo vaizdiniais...
Tokiais nuostabiais, gundančiais, viliojančiais, kerinčiais...
Tik džiaugias rudens naktimis du gauruoti katinai, radę jaukią vietelę pobalkony pralėkusio vidurvasario fone...

2008m. Gruodžio 4d. 20:12

zhemaitis / The feeling  2009 m. vasario 2 d.  zhemaitis / Uždraustas vaisius  2009 m. sausio 12 d.  zhemaitis / Vienintelei...  2009 m. sausio 3 d.