Senas laiskas apie save

Silentist

---

Tipas: Memuarai Publikavimo data: 2025m. Lapkričio 19d. 15:38

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

laiškas bus labai ilgas. Jeigu šiandien jautiesi nenusėdinti, šio laiško patarčiau nė nepradėt skaityti. Noriu parašyti viską apie save. Ar tai sunki užduotis? Žinoma, galima pilstyti iš tuščio į kiaurą ir parašyti daug žodžių, ir jais nepasakyti nieko. Aš ruošiuosi daryti atvirkščiai.
Gimiau jau senokai, prieš dvidešimt septynis metus. Gimiau medikės ir ekonomisto šeimoje. Augau senelių apsuptyje, tarp daug nianių, keleto draugų ir keletos draugių. Mano miestai – Kaunas, Vilnius, Radviliškis, Kaišiadorys. Be to, dar ir Varėna, Valkininkai. Labai anksti išmokau raides. Mėgau karą. Muzikos atsisakiau dėl šautuvų. Tačiau dėl panašumo į karo veiksmus sutikau eiti mokytis šokio žingsnių. Nekenčiau šokti poromis. Labai atstumiantis buvo glaudus ryšys su partnere, mažas atstumas tarp kūnų. Karas buvo mano mėgstamiausia tema, apie kurią galima buvo kalbėti, piešti, rašyti, žiūrėti, klausytis. Žiemą – sniego tvirtovės, gniūžtės, vasarą – apkasai, kanalizacijos šuliniai, smėlio karjerai, dviračiai ir šautuvai, šaudyklės, pistonai ir statybiniai šoviniai. Kai pradėjau daryti ir tai, ko nenorėjau daryti, susidomėjau ir knygomis, ir piešimu, ir gamta, gyvūnais. Taip ir muzika į mano gyvenimą atėjo ne savaime, o skatinant. Tačiau už pačią muziką mieliau buvo ją laikyti rankose, turėti. Už gyvus gyvūnus labiau mėgau pašto ženklus ir žurnalus apie juos. Už tikras mašinas – kalendoriukus ir kalendorius su jų vaizdu. Knygos labiau patiko už filmus ir pasakojimus. Nuotraukas ir vaizdelius iš roko labiau vertinau už gyvus muzikantus ir jų grojamą muziką. Už cirkuliuojančius pinigus daug labiau vertinau antikvarines monetas ir užsienietišką valiutą, kurią ilgą laiką kolekcionavau. Scenos visuomet bijojau. Tačiau nebijojau bendraamžių būryje reikšti savo mintis, juokint juos. Nuo mažens žinojau: kad nebūčiau storas, kad neišaugčiau storu – reikia bėgioti. Kad galėčiau apsiginti – reikia galynėtis. Kad turėčiau stiprias rankas ir kojas – reikia imti kilnoti ir nešioti sunkius daiktus. Dar vieną svarbų dalyką žinojau. Jis man buvo pats svarbiausias ir padarė didžiausią įtaką mano gyvenime. Kad būčiau protingas – reikia daug skaityti. Skaityti reikėjo viską: laikraščius, žurnalus, anekdotus, receptus, instrukcijas, vadovėlius ir skelbimus. Dalykas, kurio neįsivaizdavau, kodėl reikia skaityti, buvo paprastos knygos. Jas mums užduodavo. Tada tai nebegalėdavau atsitraukti. Aš esu labai mažai perskaitęs knygų. Labai menka mano literatūrinė kalba. Tačiau žodyną turiu platų ir vaizdų. Todėl kad man be galo patiko rašyti. Patiko rašyti tai, kuo tada gyvenau. Tai buvo gamtininko stebėjimo kalendorius, per radiją išgirstų pavardžių ir pavadinimų užsirašinėjimai visur, kur papuola. Labai sunku buvo su kalbomis. Negalėjau suprasti, kas kalbama rusiškuose multiplikaciniuose filmukuose, ką kalba gatvėj vaikai. Man labai sekėsi kalbos tik vėliau, mokyklos aukštesnėsėse klasėse. Vasarą labai mėgdavau saulę. Patiko vanduo ir jūra. Jūrą esu netgi pernelyg sureikšminęs, supoetinęs. Taip pat ir upę, upeliuką, balutę. Ten, kur galima gaudyti buožgalvius, varles, mažas žuvytes. Nepatiko tik dangus. Patikdavo miškas, kuriame ilgas ilgas valandas uogaudavau, nes taip buvau lieptas. Patiko sportuoti, lakstyti miške, rasti įdomių vietų, patikdavo išsigąsti pasiklydus. Mergaitės patiko. Tiesa, labai neanksti. Man jos patikdavo tik nuo šešiolikos metų. Iki tol jos man būdavo kaip berniukai, tik silpnesni ir ne tokie šaunūs. Mama mokindavo važiuoti dviračiu, ragino mokintis groti ir dainuoti, varu varė į šokius. Tėtis turėjo įtakos, kad rinkausi baseiną, dviratį, bėgiojimą stadione, slides, išmokau gerai žaisti krepšinį ir truputį blogiau - futbolą. Taip pat savo iniciatyva pradėjau lankyti orientacinį sportą (miške lakstydavau su žemėlapiu ir rinkdavau *punktus). Iš dėdės perėmiau domėjimąsi paukščiais, gamta. Jis buvo spaustuvininkas ir man padovanojo visų “Mūsų gamta” žurnalų ryšulius. Skaičiau ten anekdotus, spręsdavau kryžiažodžius, žiūrinėdavau paveiksliukus. Mano tuometinis geriausias draugas buvo toks Dominykas. Jis kartu su manimi domėjosi gamta ir paukščiais, lankė tą pačią mokyklą, tą patį orientacinio būrelį. Dabar jis yra istorijos mokytojas. Atsimenu, kaip jis mane stebino savo išprusimu. Iš mokyklos nepareidavome kelias valandas, kol nepabaigdavome žaisti to, ką dabar vadinu protmušiu – sudėtingus klausimus iš įvairių sričių, mįsles, kryžiažodžių klausimus. Mums kartu visuomet labai patikdavo ką nors įminti, ką nors suprasti ar atrasti neatrasto. Tiesa, jam gerokai geriau sekėsi futbolas ir humanitariniai mokslai, man, tuo tarpu, visai ne blogiau sekėsi krepšinis ir tikslieji mokslai. Taigi mes išsiskyrėme. Aš esu tiksliųjų mokslų atstovas. Mokiausi techninių ir tiksliųjų mokslų gimnazijoje po devynių klasių. Ten žinoma man labiausiai sekėsi literatūra ir dailė, istorija ir geografija. Ypač anglų. Mokiausi ir vokiečių. Tačiau galiu beveik pasakyti kad ten tarp tenykščių mokiausi blogiausiai. Kodėl? Galbūt įsimylėjęs buvau, gal nebematydavau džiaugsmo ir prasmės visame kame ką darydavau. Pasiimdavau alaus butelaitį ir bėgdavau į video kino salę, kur rodydavo retus europietiškus ir japoniškus filmus. Savotišką alternatyvą susiradau moksliukų kompanijai. Buvau paplaukęs, “prie meno” ar kaip ten galima pavadinti.
Žinai, tie metai jau buvo labai kankinančių dalykų pradžia… Aš blogai jausdavausi pradedant tais metais, todėl ši mano laiško dalis gali jau būti gana slogi. Kaip sakiau, mokiausi tiksliųjų mokslų, kurie man sekėsi ne per geriausiai. Po vidurinės įstojau į Gedimino Technikos Universitetą. Kažkas atsitiko, kad labai nutolau nuo žmonių, vietiniai man atrodė tokie nemalonūs. Viską ėmiau vertinti labai sureikšmindamas. Ėjau pas psichologus. Man buvo blogai su įsitikinimais. Aš sureikšmindavau bet kokį įvykį, reginį, faktą. Labai sureikšminantys žmonės dažnai bijo visko, galvoja, kad tuoj bus pasaulio pabaiga, daug visko prisigalvoja. Artima pasaulio pabaiga – tai vienas standartiškiausių įsitikinimų, kurie taip apnuodija gyvenimą. Kartais tai vadinu neigiamu įkvėpimu, kartais teigiamu. Teigiamu įkvėpimu jį vaidinu tada, kai padeda man dirbti, padeda kurti ir reikšti save, bendrauti. Neigiamas jis būna, kai gąsdinuosi, įsivaizduoju negerus dalykus, turiu blogus įsitikinimus, trikdau save, matau juodą, noriu atsiskirti nuo kitų. Tada vystosi kūryba mano vaizduotėje, aš pajuntu kaip muzika įprasmina mano mintis. Tamsi muzika dažniausiai. Mano sąmonės ir vaizduotės, mano sielos užkaboriai, visi tie šešėliai turi likti už uždangos, tačiau man reikia turėti draugą, o geriausiai – draugę, kuri juos žinotų. Man ne taip sunku pakelti gyvenimą, man ne taip sunku kvėpuoti ir viską jausti. Man gera, kad kažkas žino tai, o ne aš vienas.
Laimingas jaučiuosi, kad turiu tokį “psichinį fenomeną”. Labai mažai kas turi tokį. Žinau, kad turi garsūs menininkai, muzikantai. Jei jo neturėčiau, galvočiau apie savižudybę. Kadangi jis išskiria mane iš kitų, daro vertingesniu už juos. Kiekvieną dalyką aš apipinu mintimis, kurios nėra normalios, įprastos. Aš turiu kitokią vaizduotę. Ji gili, ji nenusakoma, nenuspėjama. Kiekvieną muzikos, kuri man patinka, kūrinį suprantu šiek tiek kitaip, šiek tiek labiau įsigilinęs. Jeigu neturėčiau to fenomeno, nesuprasčiau KitoKios muzikos, būčiau nelaimingas. Jausčiau, kad neturiu to, kas taip išskiria iš kitų. Turtingas vidaus pasaulis, palaima vienatvėje, savastis. Ir dar vienas dalykas. Tai labai subtilu. Aš dabar apie tai norėčiau pakalbėti, ir tai užims gana didelę laiško dalį. Universitete baigiau biznio (verslo vadybos) studijas. Tai yra marketingo (reklamos) pakraipą. Gretutinai dirbau Sodroj nekvalifikuotą darbą. Turiu penkių metų nekvalifikuoto darbo stažą Sodroje. Tai labai blogas rodiklis šiais laikais. Turbūt nėra daug žmonių, kurie galėtų būti panašiai vengiami su tokiais rodikliais. Turiu galvoje jaunus, perspektyvius žmones. Kad ir tave. Tu turi mažiau metų ir neturi tiek neigiamos patirties kaip aš. Tu turi perspektyvos dėl to. Pradėjau gąsdinti kad rūpintumeis savo ateitimi? ☺ Nieko ☺ Svarbiausia, labai kažkur nenuklysk. Aš noriu sugrįžti prie to dalyko, kurį jau minėjau. Tai kas gi buvo dar? Kas buvo be to darbo ir mokslo, ir muzikos, ir interneto metų?

Kiekvienas žmogus tai jaučia savaip, aš labai vengiu apie tai šnekėti. Kadangi labai svarbu žmonėms patiems suprasti, ar jiems tas patinka, ar priimtina. Ir kaip tą priimti, kaip tuo gyventi – kiekvieno žmogaus problema arba reikalas. Jokiame savo eilėraštyje, jokiuose pasisakymuose, inete ar apskritai, Dievo neminiu. Music.lt svetainėje vieną kartą paminėjau, ir labai aš dėl to paskui pasigailėjau. Buvo kažkokia tema “Apie gyvenimo prasmę” ar kažkas panašiai. Aš ten pasakiau. Aš parašiau iš didžiosios raidės. Man tai yra kaip stigma, atrodo, kad šiais laikais labai daug kas dėl to bruožo šaiposi iš manęs. Man dėl to šiek tiek neramu, kaip tu pradėsi į mane žiūrėti dėl to. Bet aš kiek pažįstu tave iš forumo, tu nepradėsi kitaip į mane žiūrėti.
Taigi mano daug laisvalaikio atėmė bažnyčia: choras, šlovinimo grupės, teologijos diskusijų klubai, laisvalaikis ir buvimas su tikinčiais žmonėm. Tai prasidėjo turbūt nuo antro kurso, 19 metų, kai pradėjau jaustis blogai, depresyviai, atrodė kad niekur kitur negaliu rasti atjautos ir užuovėjos, tik bažnyčioje. Susirangydavau tyliai, sėdėdavau suole, žiūrėdavau į tuos šventųjų paveikslus. Gal tai mamos įtaka. Turbūt kad taip ir bus. Ji mane tempdavo į mišias kiekvieną sekmadienį, kai buvau vaikas. Mokino ir ruošė eiti pirmosios komunijos. Taigi radau kažkokią užuovėją ar akmenėlį, kuris šiek tiek apsaugojo ir dengė tą gyvenimo neteisybę, kurią radau visame kame gyvenime kai išaugau iš paauglio. Vaikščiojau ir radau draugų universiteto bažnyčioje, ten lankiau chorą. Po to ruošiausi išvažiuoti dirbti Vokietijon į savanorišką Europos tarnybą. Būčiau dirbęs socialinį darbą Oderio mieste. Nepavyko☹ Likau Lietuvoje. Pradėjau savanorišką tarnybą Matulaičio parapijoje. Padėjau prižiūrėti neįgalius žmones. Nors ėjau apiplyšęs, ten pinigų nesitikėjau. Neįgaliukai nešdavosi maistą patys, nieks jų nešelpdavo iki galo, todėl ir savanoriams pinigų neskyrė bažnyčia. Padėjau juos prižiūrėti socialiniame centre visus metus. Pažinau tikrą negalios, tikrą vienatvės, skausmo, atskirtumo, atstumtojo jausmą. Visi jie – pirmosios grupės invalidai, daugiausiai turintys protinę negalią, visi jauni žmonės, kiti – net negalintys girdėti ir kalbėti, turintys epilepsijos priepuolius, arba prikaustyti prie vežimėlio dėl smegenų neišsivystymo. Negalintys kakoti ir siusioti vieni.
Dabar mano veikla yra tokia: aš priklausau Vilniaus Pedagoginio Universiteto Akademinei Sielovados Stotelei. Sielovados stotelė jungia tuos jaunus studentus, kurie studijuoja pedagoginiame ir ruošiasi tapti mokytojais, daugiau tuos, kurie vaikučius mokys teologijos, tikybos ir etikos. Tai tokia mano veikla. Jau trys metai… Dabar čia nesiskundžiu. Mano aplinka..? tai lyg ir viskas gerai ten, kur aš esu. Kartais nenutuokiu ką daryti 11-oje kambarių, kai tuščia, esu vienas, visi išėję – tėvai (tėtis ir pamotė) darbuose. Mano 1 brolis dirba kulinaru viešbutyje, restorane, o sesė į Londoną išvažiavusi, nes nesusirado čia darbo ir nesisekė mokytis. Tačiau susidarusi partnerį ir ten yra nuvažiavusi su juo. Kartu dirba juodus darbus. Kitas brolis yra 17os. Mano aplinka daugiau? Čia gražu ir žalia, lauke sodas, bet jau nebeliko, tik keli medžiai ir pievelė. Tačiau toliau yra daug medžių, miškas. Gražūs kalneliai ir šlaitai. Kaip čia gražu vasarą, dievulėliau! Ežeras, karjeras, prūdas – nežinau kaip to vandens rezervuaro pavadinti – yra nelabai toli. Pusvalandis kelio pėsčiomis. O kai su dviračiu – išties puiku. Tiesa, man nelabai smagu, kai turiu bet kokiu sezonu kulniuoti pėsčiomis iki auto-troli stotelės, kadangi tai vis dėlto mano vienintelė susisiekimo priemonė. Kartais jaučiuosi šiek tiek izoliuotas. Kaimynai man nepažįstami, aš jų vengiu, nors jų pilna pilna aplink čionai.
Mane stumdo šiek tiek. Tikisi iniciatyvos, pasireiškimo kaip asmenybės, brandaus žmogaus. Muzika ir internetas juk nėra visas gyvenimas, ar ne? Juk yra elementari buitis, kuri suteikia žmogui pilnavertiškumo, laimės. Techniniai, vadinamieji „vyriški“ darbai. Bendrauti taip pat reikia. Reikia kažką kurti, kažko imtis, kažką tvarkyti, prižiūrėti, imtis atsakomybės. Kambaryje beveik ideali tvarka, viskas pedantiškai sudėliota, bet jis – neplautas ☹ jau kuris laikas. Sniego daug aplinkui. Slegia, kai šalta būti atsidarius langą, o kambary kartais pas mane daug dulkių, ir pro langus matosi didžiuliai sniego klodai už palangių.
Nežinau, ar įsivaizduoji, bet labai mėgstu viską kaupti ir dėlioti. Rašyti, perrašinėti, registruoti. Nežinia, kada pilnai suregistruosiu visą savo įrašų kolekciją. Jų daug; aš tarp jų kaip kūdikis žaislų dėžėje. Stengiuosi būti tvarkingas. Kiekvieną diską įdedu į jam skirtą vietą, pagal stilių. Sulūžusias dėželes pakeičiu naujomis. Gaila, kad dabar jos brangiai (beveik litą) kainuoja. Kai kurias turiu slim tipo, jos pigesnės. Tačiau ten daugiau filmai, vaizdo klipai, programos ir mp3. Tokių mažuma. Labai džiaugiuosi savimi, kad savo poeziją esu visą surinkęs kompiuteriu ir atspausdinęs,sustruktūravęs. Labai gerai, kad www.rasyk.lt puslapyje buvo galimybė juos surūšiuoti pagal žanrą. Vertimus dainų įdėjau atskirai. Po to pasidariau muzikos kompiliacijas: iš visų savo išverstų dainų padariau rinkinius, tiesa mp3. Iš visų savo mėgstamų dainuoti dainų padariau 5 diskų kompiliaciją – Best love songs with lyrics. Vol1 vol2 vol3 vol4 vol5… Taip pat surinkau visas pasaulio dainas apie angelus. Tai sudarė apie 50 dainų – 3 kompaktiniai diskai. Ieškojau enciklopedijoje, kokių dainų pavadinimuose figūruoja žodis angel. Po to naudojau visas siuntimosi programas ir žinoma savo įrašus. Sudėliojau. Vienas diskas baladžių, kitas – šokių dainos, trečias belekoks. Viena studentė – Mildutė – iš akademinės sielovados man sutiko padaryti dainų apie angelus kompaktų viršelius. Karpė iš šimto žurnalų, dėliojo, klijavo, derino. Gera, kai turi paspirties, kai atsiranda panašių interesų žmonių. Minėjau apie eiles. Sudariau tris rinkinius. Taip pat atlikusių rinkinėlį. Tris rinkinius apjungęs į vieną temą, nunešiau į rašytojų sąjungą. Poetams debiutantams konkurso tvarka skiriami 8 tūkstančiai knygos išleidimui, apipavidalinimui, pardavimo rėmimams. Tiesa, mano eilėraščiai tokie seni… aš mąstau panašiai, kaip juose parašyta, bet pagal parašymo laiką… dabar aktualesnės kitos temos, kiti rašymo stiliai. Konkursą jau antrus metus pralaimėjau. 100 lapų atspausdinti išleidau krūvą pinigų, nes reikėjo 3 kopijų. Dabar turėsiu tuos savo paties įrištus rinkinėlius sau.
Aš turbūt jau nebedalyvausiu rašytojų sąjungos leidyklos konkurse, atsisakau savo pretenzijos kurti knygutę.
Apie akademinės sielovados stotelę, sielų centrą… Ten neina tokie jau tvirti savo tikėjime žmonės, kaip galėjai iš karto pamanyti. Visi labai daug ieško, diskutuoja, blaškosi. ten tarsi laikinosios prieglaudos namai. Gal kas taps prostitute, gal kas atsisės į kalėjimą. Tačiau tikriausiai taip nebus, būsimieji pedagogai gi. Nusišneku jau čia.
Geriau jau pakalbėsiu apie savo kūrybą, rašymo stilių. Kadangi kaip minėjau nesu toks didelis skaitytojas kokiu turėčiau būti, todėl mano posmeliai akivaizdžiai primityvūs. Labai šabloniškai – ritmingi keturkampiai posmai, kurių pirmos eilutės paskutinis žodis skamba taip pat kaip trečiosios, o antrosios – taip kaip ketvirtosios. Gal tai vadinasi “binkiškas eiliavimas”, tačiau nesuku dėl to galvos. Svarbu ne tai, kaip parašau, tačiau ką jais noriu pasakyti, ką jais kalbu. Jaučiuosi patenkintas, kad jais perduodu kokią nors žinią, nerašau beleko. Rašau tik turėdamas įkvėpimo. Viską sudėliojau iš “išganingų idėjų”, kurių prisirašinėdavau ant sąsiuvinių, popieriaus atraižėlių, servetėlių, visa, kas būdavo po ranka. Iš tų idėjų ir žodžių junginių, naujadarų, visų subertų į eilėraščio puodą, išverda skanus patiekalas, labai estetiškas, kurį skanu ragauti. Gal todėl pasirinkau savotišką žanrą – eilėraščiai vaikams, kaip taisyklė nesuaugantiems, eilėraščiai įsimylėjėliems, kaip taisyklė nesubręstantiems.
Vaizduotės pakakdavo, įkvėpimo taipogi. Bandžiau save poemos srityje, tačiau varganas dalykas gavosi: nebuvo jokio veiksmo, tik vaizdų, aplinkos aprašymai. Ramybės poema, mieganti knyga. Kaip ją pavadintum. Ji sukurta trumpa, iš trieilių. Poemėlę buvau užsibrėžęs rašyti tokiu principu – sukonstruotą vien iš trieilių. Gal per didelį sau uždavinį išsikėliau, todėl taip varganai ir gavosi. Nežinau…

Tiesa, dar turiu vieną savybę... Aš labai mėgstu skutinėtis. Tai taip man atrodo prasminga. Man gerai želia nuo 18 metų, ir aš tuo naudojuosi. Turiu susikūręs mėgstamų barzdų (kartu su ūsais ir be) spektrą, kuriame yra tokių dalykų kaip “tigro barzda” – ruožais tarsi dryžiais išskutinėta aplink lūpų galus ir ausis. Taip pat Miunhauzeno barzda – nesusilieję, atskirai ilgi ūsai ir smaila barzdelė. Po to dar yra limpbizkit tipo barzda be ūsų. Ypatinga barzda, kurią labai sunku išskusti ir prižiūrėti – barzda su širdele viduryje. Pas nieką kitą tokios nemačiau, todėl pakolkas laikau savo meniniu išradimu. Patinka ilgi bakenbardai, be barzdos ir be ūsų. Dabar pasidariau ilgus bakenbardus ir Rūlės iš kelias į žvaigždes tipo barzdelę. Aš taip kartais atrodau juokingai, jaučiuosi senas ir rimtas, draugai atsigauna, kai nusiskutu lauk tą barzdą ar kokius ūsus, nepalikinėju nė trijų dienų “šerelių”. Tačiau juos vėl gąsdinu, kai mane apima imidžo keitimo virusas.
Turbūt tau tokios temos neaktualios.
Man patinka balti drabužiai, tačiau visą laiką būnu apsirengęs juodai. Kaip taisyklė! Mano plaukai labai juodi, todėl tinka juodi rūbai. Baltai apsirengęs būnu per šventes ir todėl jaučiuosi kažkaip ypatingai. Kažkaip ypatingai būna, kai pabandau ant savo kaulų užsitempti kostiumą. Labai mergaitiškai atrodo, ojej. Bet tiek to, nenuklysiu į tai. Mano kompleksas.
Mano sportiniai-stadiono bėgimo drabužiai yra vyšniniai marškinėliai, vyšninės sportinės kelnaitės ir Marlboro reklamos puskepurė. Puskepurė – tai panašiu snapeliu į kepurę esanti skarelė, kurią susilankstai ir užsiriši ant kaktos, o nebereikiant susiriši kaip kaklaryšį ant kaklo. Dviračiu važiuoju dažniausiai apsimovęs baltos spalvos džinsinius šortukus ir juodą t-shirt, kurį puošia geltona amerikietiška ☺ smile ikona. Turbūt susijuoksi sužinojusi, jog mano meilės spalva -geltona. Juk visiems priimtina meilės spalva – raudona ar bent jau mažų mažiausiai – rausva.
Neparašiau savo laiške apie savo įsimylėjimus, potraukius dailiajai lyčiai ir visus tuos dalykus. Pamaniau, tebūna šis laiškas apie mane. Būtent taip kaip jį ir pavadinau: “Viskas apie mane”.
Aš noriu parašyti dar apie savo ydas. Apie blogus įpročius.
Tai gal būtų tos savybės, eilės tvarka nesvarbi: polinkis persivalgyti, gašlumas (pomėgis stebėti arba klausyti kaip kiti žmonės mylisi – vojarinimas), polinkis kažkuo džiaugtis vienam nesidalinant, polinkis turėti kažko daugiau nei iki soties, persisotinti, reikalavimas iš savęs daugiau nei savas kūnas gali duoti, bijojimas prisipažinti, išsisakyti, atvirauti. Kartais susiduriu su savo pavydo, pavyduliavimo, kerštingumo, puikybės, visažinybės, įkyravimo veiksmais ir jausmais, tačiau šie minėti dalykai būna jau rečiau. Esu ieškantis žmogus, sėslusis ieškotojas. Nesu keliautojas, kadangi dar galiu vieną savo ydą išsakyti – baimė pokyčiams, netikrumo jausmui. Labai jauku, kai esu aprūpintas ar apsirūpinęs, labai faina, kai žinau kas bus rytoj. Tada nebūna nerimo. Pastaraisiais metais mažai netikrumo dėl ateities, kadangi su labai daug dalykų esu susitaikęs, kai kurie dalykai yra patenkinti, kai kurių dalykų nebijau, kai kurie dalykai jau buvo. Džiaugiuosi kai kuriais dalykais – tais, kuriuos turiu. Kai kuriuos dalykus žinau. Žinojimas gerokai mane išlaisvina. Bet dėl tamsumo ir vienkryptiškumo tos laisvės taip stinga: nors žinau būdus, turiu instrumentus, bet nesiimu nieko daryti.
Buvau priverstas, o taip pat mėgau, domėtis psichologija. Esu lankęs visokiausių krypčių psichologijos paskaitėles, pamokėles, kurselius. Ruošė savanorius, taisė man sveikatą – visa tai paėmiau, visa tai taip susimaišė manyje, gavosi toks didžiulis jovaliukas. Dabar mūsų stotelėje veiklą praktiškai tik dvi moterys koordinuoja. Abi jos – psichologijos dėstytojos. Taigi man tenka visur dalyvauti, su tuo susijusiuose dalykuose atstovauti arba padėti organizuoti. Rugpjūčio mėnesį, galiu pasigirti, važiavome į Kiolną – tarptautinę sielovados konferenciją ir stovyklą. Per dvi savaites aplankėme ir kitus Vokietijos miestus, gyvenome šiek tiek su tikrais vokiečiais.

Ui daug čia prirašiau...
Gero skaitymo ir labai lauksiu tavo laiško – tavo žinių, naujienų, savijautos aprašymo, sapnų, piešinių (angelas labai labai gražus, iš kur jis?) ar bele ko, labiausiai tai turbūt nuotraukų, man tai dabar būtų įdomiausia.

Iki,
Rimas

2025m. Lapkričio 19d. 15:38

Silentist / Apie kritika realiame gyvenime  2025 m. lapkričio 19 d.  Silentist / Naslaiciai namisedos kaliniai sunkiasvoriai somnambulai, etc.  2025 m. lapkričio 15 d.  Silentist / Saulei juk neskauda visiems sviesti vienodai  2025 m. lapkričio 15 d.