Sienos, kurios saugo daugiau

NaktineSiela

---

Tipas: Proza Publikavimo data: 2007m. Sausio 24d. 13:57

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

Smūgis... Po to kitas... Ir taip be pertraukos, kol ant krumplių ištrykšta pirmieji tiršti, raudonumu žaižaruojantys lašai- kraujas... Galų gale jis jau veržiasi upeliais ir sunkūs, masyvūs lašai teka kriaušės paviršiumi, raižydami išdžiūvusius upės kanalus. Jie baugina... O ištakoje nėra jūros, kuri sugertų, pasiglemžtų ir prarytų šiuos pagarbų virpulį keliančius telkinius. Jie krenta, nudažo grindis, dvelkiančias šaltumu, nieko nejaučiančias, padaro jose degančias balas, kuriose po nepastebimai praslinkusių sekundžių, kurios lekia vis pirmyn, niekada neatsigręžia, nepalaukia, prabėga ir nepalieka šansų rinktis: sustoti ir pailsėti ar eiti pirmyn, galima išvysti žmogaus atvaizdą. Mergina. Mažame kraujo telkinyje atsispindi jos akyse deganti ugnis, kurios ji niekaip nepajėgia užgesinti. Ji liepsnoja, didelės ugnies liepsnos raižo jos vidų, ji dega iš vidaus, o tą degimą sukėlė mažytė skausmo kibirkštis, vėjas pūstelėjo ir ji tapo viską griaunančia ugnimi- neapykanta. Žvilgtelėjus į jos akis galėjai išvysti tik pyktį, egoizmą, šaltumą, tvirtumą, bejausmę, nepalaužiamą, nepažeidžiamą sielą, tačiau niekas nė nebandė įsigilinti į jos rudas, gilias, paslaptis slepiančias akis. O jose tik šiek tiek giliau pažvelgus galėjai įžvelgti visiškai kitokius jausmus. Viduje glūdėjo mažytė, trapi mergaitė, paslėpta tarp sienų, atitverta jų nuo žiaurumu spinduliuojančio pasaulio. Bet koks smulkus dūris sutrupintų jos neatsparią širdelę. Ji jau daug kartų buvo sudužusi, perklijuota ir vėl trupinta, negailestingai trypta, daužyta, žeidžiama bet ko kas tik turėjo valios ir noro skaudinti trapią būtybę... O sužeidę, sukruvinę jos netvirtą esybę, jie tiesiog nusijuokdavo baime keliančiu, grėsmingu juoku. Juokdavosi garsiai, o ši mažytė mergytė sugerdavo kvatojimą, jos siela susigūždavo, rankos pakildavo ir užsiimdavo galvą, ji stengėsi negirdėti to galingo juoko, bet jis skrodė tiesiai per ją, jos sielą, ji negalėjo jo sustabdyti, iš jos gražių tamsių akių pradėjo riedėti sunkios ašaros, kurios dužo ant šaltų juodų grindų daužydamos jos gilumą... Ji pratrūksta, ašaros nesustoja, grindys prisipildo tyvuliuojančio tamsaus vandens. Vanduo kyla, jo daugėja, kyla bangos, skandindamos jos skausmą, kraujas nudažo tyra vandenį raudonai, jis įsiliepsnoja ir atsiranda nauji jausmai, kuriuos ji stengiasi užgožti, paslėpti, juk jie tokie grėsmingi, pikti keliantys kitiems skausmą, tačiau jie veržiasi lauk, raižydami, tampydami į visas puses, jai reikia juos išleist arba jie pražudys ją... Gimsta nauja mergina, kuri trykšta abejingumu, tvirtumu, ji turi apsaugoti trapią sielą nuo mirtį nešančių jausmų. Ji pradeda statyti sieną, užtvarą. Stato ją ilgai, nepailsdama... Rankas jau sunku kelti, tačiau ji nesustoja, ji negali palikti mergytę vieną taršomą negailestingo vėjo . Jos rankos pamėlsta, ją išpila prakaitas, bet ji nepasiduoda, kol griūna iš nuovargio, kol nebegali pakilti, kol net nebejaučia rankų... bet ji tai padarė, ji pastatė sieną, sugebėjo atskirti neigiamus jausmus nuo gražiųjų, kurie sukuria gražiausias pievas, kuriose pražįsta egzotiškiausios gėlės, kur tvyro harmonija, meilė ir viltis, kad tokį pasaulį galima sukurti. Ta tyrumu alsuojanti mergytė dažnai save kankindavo klausimais, į kuriuos atsakymų surasti nepajėgė niekas. Gaila... Jie labai svarbūs... juk tai žmogiškumo pagrindas... Kiek gi reikia turėti ausų, kad galėtum išgirsti kitų verkiantį, rėkiantį skausmą? Kiek gi reikia turėti akių, kad pamatytum kitus žudančią neviltį? Kiek gi reikia turėti savyje žmogiškumo, kad pajaustum kaip kitus plėšo blogis sklindantis iš aplinkinių... Tų atsakymų ir vėl nėra... Rankos jau nekyla kitam smūgiui. Jose nebelieka nė lašo kraujo, jas diegia, bet tai nesvarbu, svarbu, kad ugnis slopinama, gesinama, nors ir nepavyksta užgesinti jos iki galo... Mergina suklumpa. Alsuoja giliai, nepastoviai, bandydama atgauti kvapą... Nuovargis ima viršų... Akys pamažu merkiasi, darosi sunkios, vaizdas paskęsta migloje... Ji nugriūna, panyra į tamsą, miegą, ramybę... Pagaliau ramybė... Jo trūko... Joje norisi paskęsti ir nebeišnerti...

2007m. Sausio 24d. 13:57

NaktineSiela / Raudonoj jūroj...  2007 m. kovo 8 d.  NaktineSiela / Aš tikiu  2007 m. sausio 24 d.  NaktineSiela / Egzistavimo ir mirties sandūra  2007 m. sausio 24 d.