Kaip sunku eiti gatve ir matyti tai, ką kadaise matėme kartu, kur kadaise stvėjome, kur kažkada buvo mūsų pirmas bučinys, kur kažkada...buvo paskutinis apsikabinimas... Kaip skaudu eiti gatve ir prisiminti ,,Mes čia buvom." Kaip skaudu žiūrėti telefone tų praėjusių dienų nuotraukas, kur kartu, susiglaudę stovėjome pries objektyvą. Skaudu, nes atsiminimai, ne sniegas, jie neištirps, nepaliks manęs, kai ateis vasara... Prisiminimai, visa tai, ką patyrėme kartu, kiekvieną sekundę bus šalia, kiekvieną akimirką parodys, kad tai buvo ir... kad to nebebus... Kaip žiauru matyti Jo atspindį ištirpusio sniego balutėje, ar žiūrint į veidrodį matyti Jį šalia savęs, kaip skaudu būti vienai kambaryje, kartu su praėjusiomis akimirkomis ir liūdėti. Verkti... Bet niekas, visiškai NIEKAS nepadeda. Jo atsiminimas nenori pasitraukti, nenori palikti manęs vienos... Tarsi prakeiksmas sekios visą gyvenimą, primindamas, kokia buvo ta vienintelė ,,Pirmoji Meilė"...
Aš savo topo kortų atskleist nenoriu (tuo labiau, kad dar laukiu Ulver albumo poryt išeisiančio), bet su Deftones albumu šiemet nemažai laiko praleista, rimtas kandidatas į topą.
Jis Dadar pasidares kaip robot's. Viska naikina ir uzpuola kaip ipykes robot's. Jei nesvankus zodis subsided is triju paeiliui raiding kombinacijos trins kilometres posta. Jei nesvankybe yra apiebjo Inga padarga posta paliks nes yr ispuikes liuc.
Taip kaip duoda papust ar nevairuoji isgerus taip ateity gali tikrint ar nekompineji - nerasineji nemiegojes, duodami paciulpt telefona ar panasiais keistais budais interneto policija