Kaip sunku eiti gatve ir matyti tai, ką kadaise matėme kartu, kur kadaise stvėjome, kur kažkada buvo mūsų pirmas bučinys, kur kažkada...buvo paskutinis apsikabinimas... Kaip skaudu eiti gatve ir prisiminti ,,Mes čia buvom." Kaip skaudu žiūrėti telefone tų praėjusių dienų nuotraukas, kur kartu, susiglaudę stovėjome pries objektyvą. Skaudu, nes atsiminimai, ne sniegas, jie neištirps, nepaliks manęs, kai ateis vasara... Prisiminimai, visa tai, ką patyrėme kartu, kiekvieną sekundę bus šalia, kiekvieną akimirką parodys, kad tai buvo ir... kad to nebebus... Kaip žiauru matyti Jo atspindį ištirpusio sniego balutėje, ar žiūrint į veidrodį matyti Jį šalia savęs, kaip skaudu būti vienai kambaryje, kartu su praėjusiomis akimirkomis ir liūdėti. Verkti... Bet niekas, visiškai NIEKAS nepadeda. Jo atsiminimas nenori pasitraukti, nenori palikti manęs vienos... Tarsi prakeiksmas sekios visą gyvenimą, primindamas, kokia buvo ta vienintelė ,,Pirmoji Meilė"...