Ir vėl atėjo ruduo. Eidama per spalvotus rudens lapus nesiklausė nieko. Tik užvertė galvą į viršų ir žvelgdama į rudeninį dangų žengė Šypsenų alėja. Taip šią gatvę pavadino dar tada, kai... Net nebepamena kada. Tiesiog tai buvo jos laimė suskilinėjusio asfalto pavidalu. "Ir kodėl taip ir neišmokau tapyti" - tyliai mintyse susikeikė. Bet negalėjo pykti Šypsenų alėjoje. Todėl dažniausiai ir žvelgdavo viršun, kol kamuoliniai debesys ėmė atstoti draugus. Tik čia. Tik čia jos širdžiai buvo leista dainuoti. Nuo žiūrėjimo aukštyn paskaudo kaklą, bet akys buvo atkakliai įsmeigtos į dangų. Tada tiesiog tikėdavo, kad viskas gražu. Ir kad gyventi verta. Įsitikinimas, kad čia niekas neįskaudins tiesiog suteikdavo sielai sparnus. Ir pati nieko neskaudindavo. Čia buvo tiesiog... kitaip. Kitaip nei visame mieste, kitaip nei prie išlepusių storulių apsupto baseino, kitaip nei... Tiesiog KITAIP. Tokia laisva jausdavosi tik kalnuose. Tačiau nepaisant to vien tik Šypsenų alėjoje jai atrodydavo, kad plaučiai prisipildo sklidino laimės oro, o šiugždantys lapai dovanoja šypseną. Tada pasaulis išskleisdavo savo pumpurą. O ji buvo lyg naktinė trumpalaikė plaštakė. Nes tai tik akimirkos. Bet jos suteikdavo stiprybės gyventi dėl tolesnių saulėtų gyvenimo kadrų, pabėgančių greičiau negu spėja ateiti pilka kasdienybė. Tada būdavo tuščia. Ji velniškai nemėgo šito jausmo. Ir vėl tekinomis skubėdavo į Šypsenų alėją. Tik jos nerasdavo. Vien aprašinėtus suoliukus ir nejaukią dulksną. O kartais Šypsenų alėja pati pas ją ateidavo. Švelniu vėjo dvelktelėjimu, ant asfalto numesta sulankstyta skardine, lėktuvo dūzgimu.Tada pažvelgusi aukštyn šypsodavosi. Ir jai buvo visiškai nesvarbu, ar stovi pilkoje žmonių masėje miesto centre, ar žiūri pro namo viršuje savo pačios įstiklintą langą. Nes tai buvo JOS Šypsenų alėja.