Tai kas puodelyje?

martyyyna

---

Tipas: Proza Publikavimo data: 2006m. Liepos 3d. 11:43

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

Mano pakraščiai žali tik todėl, kad jis mėgo gerti žaliosios arbatos matė. Bet aš to visai nesigėdiju, net džiaugiuosi. Tuomet esu dažniausiai įsitikinęs, kad manimi niekas kitas nesinaudos, nes kiti tuo bjaurisi. Neišsigąskite, kad mano auselė nutrinta. Čia juk tik dažai. Išvaizda daug gali pasakyti, ką jis veikia su manimi. Labiausiai jaučiu, kaip jis jaučiasi, kai supyksta ar susijaudina. Jei nervinasi dėl darbo – pirštu spaudžia iš visų jėgų, o jei jaudinasi dėl moters – švelniai su jauduliu kutena per visą ausį braukdamas nykščiu vidinę pusę nuo pat pradžios (viršaus) iki pat apačios (pabaigos). Kartais vertėtų atsisakyti neįprastos stilistikos, tačiau ir tai pateisinu. Jis kaltas. Tai jo manieros, kurias taip lengvai įpūtė ir man. Įpūtė į mane ir jausmus ir mintis, kalbą ir protą. Taip. Kartais jaučiuosi, lyg turėčiau protą ir galėčiau mąstyti. Džiaugiuosi, kai jis mane tokiu paverčia.
Labiausiai mėgstu, kaip jis į mane žiūri. Aš esu dryžuotas. Kadaise, pamenu, kai mane tik pagamino tas senasis ir amžinasis keramikas, savo drebančiom rankom pripiešė daug kreivų dryžių. Mano spalvos – žydra ir ruda. O vidus – žalsvas seniau buvęs baltas. Tikriausiai žaliosios arbatos efektas jam labiau patinka, nes manęs visiškai neprausia. Praskalauja tuščius vidurius ir pastato atgal į lentyną, šalia nemirtingų mano likimo draugų – taškuoto šaukto ir riesto dubenėlio. Mūsų vyriška kompanija naktimis įdomiai diskutuoja apie jo draugus, veiklą bei patį būdą. Dienomis tenka klausytis ir gaudyti tai, kas būtų įdomiausia apsakyti naktį – šviečiant tamsai, kalbant tylai ir trukdant nemigai.
Nekenčiu, kai jis leidžia lakti šuniui. Nemėgstu šuns kvapo. Ypač, kai tas padaras laka. Paskui visad mane nuverčia ir išpila ant sofos likusį turinį skysčio, kurį taip saugojau. Juk tai vienintelis mano turtas – toks pat svarbus, kaip ir dryžiai ant šonų. Dryžiai, kaip jums rūbai. Tik rūbus žmonės keičiasi, o štai man naujų dryžių niekas nepripiešia.
Nesigėdykit manęs. Nesidrovėkite. Paragaukite pačios skaniausios arbatos, kokią tik esu savyje turėjęs. Išlaikiau net keturias valandas. Ją galima gerti tik šaltą, ir ji turi būti violetinė, o kvepėti mėtomis, šokoladu ir vanile. Manote man tai pavyko išlaikyti? Jūs teisus, pasiduodu –kaltas. Priėjo šuo ir viską sugadino. O jis – jam atleidžia. Aš to ir nesuprantu. Tačiau dabar turiu kai ką geresnio – stiprusis imbierinis tirpalas su cinamonu ir obuoliais. Stipru, aštru, uždega. Kaip tik – ką mėgsta jis. Džiaugiuosi, kad šypsotės. Neatspėjau? Dar geriau. Nepasiduosite? Nuostabu. Tuomet galite eiti šalin ir džiaugtis, kad neragavote imbierinės bombos malonumo, nes kituose puodeliuose slepiasi kur kas geresnis gėris. Aš tik eilinis lobio saugotojas, tik jo puodelis, kuo būdamas atlieku žmogaus paskirtą pareigą man – gerbiu gėrimą, norą, ritualą.

2006 m. gegužė 18 d. (00:01) arba – puodelio savybė – kentėk karštį.

2006m. Liepos 3d. 11:43