Psichologinis (toks pusiau) menas..

Apsisprendžiau, kad iš visų šitų trijų tavo man labiausiai bus patikęs būtent šitas. Turbūt labiausiai man imponuoja tas ramus susitaikymas sakant "tebūnie skausmas". "Su juo pabūsiu", "išbūti", "duok ramybę skaudėti", "paleisti" - visi šie žodžiai nukreipia į šią pagrindinę mintį. Vidurinėje dalyje apibūdini tą skausmą. Yra kažkieno klausimas, "kodėl tau skauda?". "Neišgedėtas paveldas" man turbūt įdomiausi žodžiai. Kyla klausimas, kieno paveldas? Labai mįslinga mintis. Skausmo paveldas, kuris ir nusėdęs plaučiuose, ir taip pat lipantis pro gerklę tuo pačiu - ilgalaikis, nusistovėjęs, bet ir nemiegantis, aktyvus. "Tavo pasisavintas" sako, kad tas skausmas galbūt net ne tavo, ne tau priklauso, o tam kitam žmogui, ir "pamačius save kito akyse" - to skausmo atpažinimas ir kituose žmonėse. Ir galiausiai apibendrinančiose eilutėse "mes jaučiam ta pačia kalba" tiesiog sako - tu ir aš, mes gi drėbti iš to paties molio, ir galbūt dalinamės tuo pačiu skausmu, kuris išreikštas kažkokia ta pačia kalba. Nors ką kalba būtent reiškia čia nežinau, galbūt tai ne kalba kuria šnekame, o kokia kita. Galbūt skausmo kalba.

Šitą formatą reiktų vadinti Konditerijaus sonetu: dvi strofos (bendra suma 12 eilučių), o trečiasis dvieilis toks kertinis, labiausiai paveikus, išvadinis, beveik filosofinis postulatas. Puiku, man šis patiko net dar truputį labiau negu "Praradus viltį, laukimas virsta ilgesiu", todėl nepagailėsiu 10 balų.