Tyla, kuri per garsi

rositara

---

Tipas: Kita Publikavimo data: 2013m. Birželio 1d. 03:23

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

Tai tobula! Užsimerkti ir jausti šiltus saulės spindulius ant veido, krintančius pro neuždengtą užuolaidos langą. Netgi žiemą. Negali atsimerkti, negali paleisti šios akimirkos, negali grįžti į kvailą, nedėkingą realybę, kuri, atrodo, tik ir laukia, kol galės suleisti nagus į mano nervų ląsteles. Suleidus iškrapštys viską, kas gražu. Prasigrauš visą kelią iki organų, o vėliau ir juos pačius pasiims. Vis dėlto, atsimerkiu. Ir staiga sugrįžtu į realybę - iš fizikos... septyni. Ši realybė negraži ir visiškai nemiela. Juk fizika yra paprasta ir logiška. Bet nedėkinga. Kaip ir visas gyvenimas. Gal dar pabūti nuleidus šias trumpas ir nedažytas blakstienas? Juk tai taip gera. Ir ramu. Ir gražu. Ir tobula. Dūžiai. Nežinau ar širdies, o gal laikrodžio. Tada tyla. Ausyse zvimbia. Kaip gali kažkas zvimbti, jei aplink tylu kaip kape? Keistas jausmas. Atrodo, kad pasaulis staiga sustojo. Užmerkiu akis ir meldžiu Dievo miego. Taip būtų daug lengviau. Užmigti arba pabusti. Abejais atvejais būtų geriau. Kita vertus kas būtų, jeigu būtų. Akys nevalingai vėl atsimerkia. Per daug tylu. Nenoriu, kad tie prisiminimai išeitų iš mano pasąmonės. Nenoriu. Aš neatlaikyčiau. Pradedu garsiai dainuoti. Kaimynai beldžia į sieną. Nutylu. Jaučiuosi geriau. Aš ne viena. Paskui ir vėl tyla užgožia triukšmą. Aš ne viena, bet vieniša.

***

Greitis ir švelnus vėjas. Ar kada to norėjai? Lėkti į niekur užmerkus akis, bet matyti daugiau nei visada. Matyti ne akimis. Praleisti piktus žvilgsnius ir pasipiktinimą. Matyti tik žmones, pavargusius nuo atradimų keliamų ligų ir pavojų. Kad liktų tik laisvė. Kad niekas neribotų ir nesakytų jos apibrėžimo. Švelnus vėjas, saulės spinduliai ir dar greitis. Be jokių avarijų. Tai kvaila, bet ar ne todėl ant odos vis dar jaučiu tuo nuostabius šiltus spinduliukus, primenančius vasaros nerūpestingumą ir laisvę?

Švelnus vėjas kedeno kaštono spalvos plaukus, lengvas šaltukas rausvino sulysusius skruostus. Ji įkvepė į plaučius žvarbaus oro ir buvo laiminga. Tokia, kaip niekad. Kažkur tolumoje pypsėjo mašinos, o čia ji galėjo girdėti, kaip vandens lašeliai atsitrenkia į stiklą ir šąla sukeldami nepaprastą braškėjimą. Garsai buvo tokie aiškūs ir atskiri, bet tuo pačiu ir jungėsi į nepaliaujama garsų simfoniją, kuri vis tilo.

Mašinos metalinis korpusas rėžiasi į klevą. O mirtis šlykšti. Tai gyvenimo laimė ir praraja. Nėra nei pragaro, nei rojaus. Visa tai sugalvojo žmonės vien tik tam, kad suvaldytų kitus. Kas būtų, jei kiekvienas žinotume, kad gyvenimas tik kelias į tuštumą, kurioje nieko nėra. Tu miršti ir viskas. Juk niekas neįrodė, kad nors vienas vienintelis žmogus pasaulyje nukeliavo į rojų, o ne į tuštumą... Lengva, nenumatyta mirtis. Kūną švelniai užklojo sniegas. Tarytum mama apkamšė baltais patalais ir viskas tavo - taip lengva ir paprasta. Tarytum niekad nebuvo klaidų ar nuopuolių. Tarytum visas gyvenimas tebuvo pasiruošimas šiam momentui.


Ji negalvojo apie mirtį. Tai tiesiog atėjo. Klampus, tamsiai raudonas skystis pamažu nudažė sniegą ir ją tai erzino. Akyse lipo snaigės, bet ji tik dar plačiau atsimerkė, tarsi tyčia kovodama prieš neteisybę. Bet ar kas sakė, kad būtis teisinga?

Jai pasirodė, kad ateina mama, bet tai tebuvo jos laki fantazija. Ji jau nebekvėpavo, bet kažkodėl jos sąmonė dar buvo gyva. Mintyse turėjo praskrieti visas gyvenimas, bet jis buvo toks trumpas, kad ji neturėjo, ko prisiminti. Jokių tikslų, jokių ambicijų, jokios paliktos žymės pasaulyje. Jokių draugų. Tyla ir vienatvė. Jos akys sustingo, norėdamos, kad sniegas greičiau jas užklotų, o aplink vis dar snigo. Mirtina tyla. Ji laukė tunelio su ryškia, net akinančia šviesa gale, bet nieko panašaus neišvydo. Aplink tik tamsa ir ji įsitikino, kad mirtis yra juodas vakuumas, be jokio elektrono, be jokios molekulės ar minties... Tik Niekas. Kelias minutes viskas skendėjo tyloje, tuomet po truputį atgijo. Tolumoj kranksėdamas nuskrido didžiulis varnas. Kažkur toli pravažiavo sunkvežimis, vežantis pieno produktus. O kažkur subraškėjo pušis, nuo pakilusio vėjo. Gyvenimas visiems toliau judėjo į priekį.

***

Jei ištarsi jos vardą, ji išnyks. Kas ji?

2013m. Birželio 1d. 03:23

rositara / Žaižaruojantis kraujas  2013 m. spalio 3 d.