Upėj

R7wa

---

Tipas: Novelė Publikavimo data: 2012m. Sausio 5d. 23:05

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

Apsipūkavęs juodas megztinis. Sidabriniai auskarai, žėrintys blausioje šviesoje. Šokoladas čia pat, po ranka. Ir kam visa tai? Tai tik tyčinis šuns padegimas. Tik nevykęs primadonos šokis.

Nors gal ne?

Aš žingsniuoju miegančiomis Vilniaus gatvėmis. Aš praeities didvyris, aš praeities šmėkla. Mano kišenėje litas, vienas varganas sidabrą primenantis litas. Jis skirtas netikėtai prie manęs prišokančiai valkatai. Aš jam duodu litą ir man nerūpi, ar už jį jis nusipirks bandelę, ar pigaus odekolono, kurį išgers it prabangų brendį. Aš praeities didvyris, kuris dalina litus vargšams, nors pats turi ne ką mažiau.

Kam tai rūpi?

Neturiu kam paskambinti, jei staiga mane ištiktų bėda. Neturiu. O jei turėčiau, pasaulis rytoj nušvistų kitokiomis spalvomis. Jis minėtų mano vardą tarp iškilių praeities biustų. Jis minėtų mane ne kaip vienišą, o kitokį žmogų, kuris turėjo kam paskambinti, kai jį ištiko nelaimė.

Ir kodėl?

Šaltas oras kaustė basas mano kojas. Aš tik vienišas praeivis, kuris tikslingai vaikščiojo senamiesčiu, tikslingai iš jo išsuko ir nuėjo prie...

Kur? Kur?!

Juoda tėkmė buvo vienintelė mano draugė. Gili, beribė ir tokia viliojanti. Ji traukė ne tik mane, bet ir mano sielą, mano mintis ir jau seniai paskendusias svajones. Aš neturintis svajonių bitinas, kuris tik renka medų, renka medų ir nieko nemąsto, ir nieko neplanuoja. Jis nėra didvyris ir niekada juo nebus. Jis negelbės alkstančių sielų nuo bado ir nesuteiks jiems peno. Jis šiandien susilies su vienintele savo drauge, kurios vardą kažkada savinosi viena poetė. Ji savinosi vardą, aš savinsiuos esybę. Mes tokios skirtingos ir kartu tokios panašios.

Panašumas?

Mes abi rašėme.

Skirtumai?

Jos vardas skambės per amžius. Manasis išnyks dabar.

Lietus skalavo mano apnuogintus pečius. Jis nenuplaus naštos, kuri juos slegia. Tą gali padaryti tik manoji upė. Visagalė mūsų upių motina, mūsų sostinės globėja, mūsų užtarėja Dievo karalystėje. Ji užtars ir mane, nes aš nusiplausiu savo naštą jos krauju, o mano kraujas ją pavalgydins. Ji besotė ir todėl mes ją mylime. Deja.

Kodėl delsi?

Ironiška šypsena papuošė mano mėšlungio pakirstą veidą. Atrodysiu sau kaip nelaimingo arklio iškamša. Arklio, kuris grįžęs į arklides po ilgos darbo dienos, užmiega tik su mintimi, kad rytoj bus vėl vis tas pats. Jo proseneliai bėgiojo po laukus laisvi. Jis bėgioja po laukus. Taip, dar vis bėgioja. Tik ne laisvės vejamas, o botago ir įtūžusio šeimininko. Jis nėra geras šeimininkas. Jis daug keikiasi, daug spaudosi ir daug rūko, o rūkymas kenkia arklio plaučiams ir baltiems karčiams.

Tau rūpi tik arkliai?

Aš nekenčiu arklių, kaip nekenčiu visos šios planetos, užkrėstos nepagydomu maru – žmonija. Jei tik jai būtų geriau, aš tuojau pat numesčiau atominę bombą ant alkstančių Afrikos vaikų. Ar taip būtų geriau alkstantiems vaikams? Galbūt. Jų pilvai išsipučia, kai jie nesaikingai valgo maistą, ir jie atrodo kaip nėščios moterys. Ar plotų rankomis kas nors Baltuosiuose Rūmuose, nes jiems nebereikės siųsti savo šiukšlių ir išėdų tiems kaulų ir odos rinkiniams, kurie entuziastingai laksto po laukus? Jei tik nebaigtus BigMac‘ų likučius jie mestų ne į amžinius šiukšlynus (galbūt mažesnius nei jų pačių sielose), o atiduotų juos savo pačių šalies alksiantiems, mes galėtume ir ko nors naudingo iš jų pasimokyti. Gal.

Kažką cituosi?

Džekas Londonas yra pasakęs: „Kaulas, numestas šuniui, nėra gailestingumas; gailestingumas – tai kaulas, kuriuo daliniesi su šunimi, kai esi alkanas ne mažiau už jį.“ Varganai gyvenantys mano šalies, mano miesto senoliai aukoja pinigus Afrikos vaikams, kai patys neturi už ką nusipirkti kruopų. Niekas nekalba apie prabangiausią vištieną, silkę ar kiaulieną. Palaimink, Dieve, duoną ir žuvį. Padaugink ją, kad ir mano šalies senoliai gardžiai pasitiktų Kūčių stebuklą. Mes išmani tauta. Silkė ant mūsų stalo garuoja dvylika skirtingų būdų paruošta. Ir taip dvylika patiekalų kiekvienam kitų metų mėnesiui. Tradicijos yra mielas dalykas.

Tu dar vis čia?

Nuriju kamuoliuką gerklėje. Už jo stringa paskutinio šokolado plytelės kąsneliai. Jis sugadina visą akimirką, visą susikaupimą. Nusviedžiu šokoladą į upės vandenis ir verkiu. Kamuoliukas nebegniaužia kvapo. Dabar man kvėpuoti trukdo sūrus skystis. Aš neesu beribis Ramusis vandenynas, kuris kartais nėra toks jau ramus. Aš neesu Atlanto vandenynas, kurio net pats Atlantas nekentė. Aš neesu Indijos vandenynas, nes indėnus pavadinęs žmogus klydo. Aš neesu net Arkties ledo karalystė; kartais mano rankos maloniai šiltos. Aš teesu upės draugė ir todėl šiandien užsuksiu pas ją į svečius.

Sidabrinis dangus lydėjo mane, pirmieji auksiniai saulės spinduliai sugriovė nuostabų nakties vaizdą ir mane stebėjo mažas berniukas, kuris daugiau nebekalbės. O aš tik praeities didvyris, tik praeities šmėkla. Tik nevykęs primadonos šokis į vandens gelmes.

2011-12-25

grazhy proza    2012m. Sausio 5d. 23:05

R7wa / Kodėl poetai rašo naktimis  2013 m. balandžio 28 d.  R7wa / E. T. i. K. E. T. Ė. S...  2012 m. lapkričio 22 d.  R7wa / Raudona siena arba zebro kailis  2012 m. spalio 10 d.