Visiškas nesusipratimas arba penkiese už kampo (I dalis)

abalys

---

Tipas: Istorijos Publikavimo data: 2011m. Birželio 7d. 14:04

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

Viskas prasidėjo tikrai labai gražią ir saulėtą dieną. Po vakarykščio lietaus visur telkšojo įvairaus dydžio balos. Nors lauke buvo gana šilta, o danguje nesimatė nė vieno debesėlio, žmonės vis tiek buvo su striukėmis ir visi nešiojosi skėčius. Visi. Įskyrus vieną šviesiaplaukę merginą.
Ji buvo graži (bent jau daug kam taip pasirodė). Trumpas sijonėlis, žavi palaidinukė atrodė netgi keistai tarp šimto kelnių ir striukių. Skėčio ji neturėjo. Akis paslaptingai slėpė tamsūs akiniai. Amžius... Net nežinau, kažkur tarp 22-27 metų. Na trisdešimt tikrai nebus. Dar ji turėjo didžiulę rankinę. Joje mergina nešiojosi turbūt pusę savo gyvenimo arba savo vaiką, kurį tėvas paliko auginti jai vienai. Bet tai aišku jau būtų per žiauru. Kokia moteris savo vaiką nešiotųsi rankinėje? Jokia. Na, nebent ta, kuri tikrai nenori niekam rodyti savo vaiko. Juk ji dar jauna, o mažas vaikėzas jaunai, ir nuotykius mėgstančiai moteriai yra inkaras! Kad ir kaip ten bebūtų, tikiuosi, kad ji savo rankinėje laikė begalę kosmetikos. Juk taip ir turėtų būti.
Kadangi aš nežinau jos vardo, o vien mergina ją vadinti nusibostų, pavadinkim ją Blondine. Juk ji ir yra blondinė, todėl įsižeisti tikriausiai neturėtų.
Taigi. Visi skubėjo. Kadangi buvo savaitgalis, žmonės traukė į prekybos centrus. Blondinė tokio įpročio neturėjo. Ji taip pat neturėjo ir kelių dalykų: 1. Dar daugiau kosmetikos, 2. Dar daugiau skanių kvepalų, 3. Dar daugiau drabužių, 4. Ir dar daug visko, ko reikia kiekvienai jaunai merginai. Bet, norint visa tai turėti, reikia turėti pinigų. O jų Blondinė neturėjo. Bet kaip tada ji maitinasi, moka mokesčius, paklausite jūs? O aš žinoma atsakysiu. Pinigų ji turėjo tiek, kiek užtektų susimokėti mokesčius ir nusipirkti maisto. Jūs turbūt nemanote, kad geri kvepalai kainuoja tik dešimt litų? Žinoma, kainuoja žymiai daugiau. Dėl tokios smulkmenos Blondinė naujų kvepalų, drabužių ir dar kai ko neišgalėdavo nusipirkti. Nebent kas nors už gražias akis, ausis ar nosį mielai padovanotų. Su šia viltimi, ji ir skubėjo į prekybos ir pramogų centrą. O jame dirba tikrai ne vienas ir ne du vaikinai, kurie gali ką nors padovanoti. Šitą dalyką Blondinė žinojo gerai.
Pakeliui į prekybos ir pramogų centrą Blondinė susitiko su keliomis draugėmis (beje jos irgi buvo blondinės), kurios irgi traukė „medžioti“. Tada medžiotojos susirado laisvą suoliuką ir prisėdo. Valandžiukę paplepėjusios ir pakrizenusios galų gale jos išsiskyrė ir tada prasidėjo „Asmeninės medžiotojų lenktynės“.
Mūsų Blondinė prasegė rankinę ir ilgai joje pasiknisusi iš-traukė lūpdažį ir blakstienų tušą (ačiū Dievui, mano svaičiojimai apie kūdikį nepasitvirtino). Pasidažiusi nulėkė į vieną drabužių parduotuvę, bet labai greitai iš ten grįžo (pardavėjas buvo moteriškos lyties). Kai pagaliau surado moteriškų drabužių pardavėją (jis dirbo bene devintoje parduotuvėje iš tų, kurias Blondinė jau buvo apžiūrėjusi), jai teko smarkiai nusivilti, nes viena iš jos draugių jau meiliai burkavo su „stirninu“.
„Medžioklė“ dar nesibaigė, todėl Blondinė nutarė daugiau nesivaikyti „drabužinių stirninų“, ir nusprendė pamedžioti papuošalų skyriuje.
Ir išties, ten jos laukė bene dešimt skirtingų vaikinų, pasislėpusių tarp žiedų, auskarų, apyrankių bei suvenyrų. Blondinė išsirinko aišku patį gražiausią ir nuėjusi prie jo meiliai pamerkė jam akį. Vaikinas buvo ne iš kelmo spirtas, todėl nusišypsojo ir tarė:
- Gal galėčiau ką nors pasiūlyti tokiai gražiai panelei?
- Galėtumėt. Mielai išklausyčiau jūsų pasiūlymus...
Vaikinas nusisuko ir pradėjo raustis dėžėse. Tuo pačiu metu Blondinė akies krašteliu palydėjo savo draugę apsivilkusią nauja suknele...
- Štai, manau, kad jūsų namų kampelį atras ši krištolinė gulbė.
- O ji neišskris į šiltuosius kraštus artėjant žiemai? - paklausė Blondinė ranka perbraukdama per plaukus.
- Ne, aš tikiuosi, kad šitokia panelė negali būti tokia šalta, kad net krištolinės gulbės norėtų nuskristi ten kur šilta, - atsakė vaikinas ir nusišypsojo.
- Ir kiek man šis paukštis kainuos?
- Jūsų telefono numerį...
- Labai jau brangi ta jūsų gulbė...
- Aš taip nepasakyčiau, galbūt netgi su nuolaida...
Blondinė vėl atsegė rankinę ir pradėjo joje raustis.
- Rašiklis ir popieriaus lapelis šiandien nemokami, - tarė suvenyrų pardavėjas ir padavė rašiklį jai į rankas.

Visą šį jų burkavimą ilgą laiką per atstumą stebėjo vienas berniukas. Gal kokių 10-12 metų. Žodžiu paauglys. Staiga jis nusišypsojo ir priėjęs prie jų tarė:
- Mamyte, nupirk man ledų.
Blondinė krūptelėjo. Liko užrašyti paskutinius tris telefono numerio skaitmenis. „Kokia prasmė, „inkaras“ atliko savo darbą.“ – pagalvojo ji ir paėmusi lapelį sulenkė jį per pusę.
Vaikinas nežinojo ką ir besakyti. Jis net nebežinojo ar reikia to numerio. Tačiau susiėmė:
- Vaikai – gražiausios gėlės.
Šviesiaplaukė (pavadinkim ją kitaip) pasižiūrėjo žvėrišku žvilgsniu į berniuką. Jis irgi į ją žiūrėjo. Ir jam tikrai buvo linksma. Mergina dar kurį laiką buvo įsistebeilijusi į jį, tačiau vėliau jos žvilgsnis suminkštėjo ir atsisukusi į pardavėją nusišypsojo:
- Iš tiesų.
- Tikiuosi jūs vis dar pirksite šią gulbę, juk kaina nėra tokia didelė? – nusišypsojo vaikinas.
- Žinoma, ji puikiai papuoš mūsų svetainę. Ar ne, Sebai?
Berniukas atsisuko į ją ir jau norėjo tarti žodelį, kai Blondinė nepastebimai timptelėjo berniukui už plaukų ir jam neliko ką kita daryti tik ramiai linktelėti galvą.
Blondinė atlenkė popieriaus lapelį ir pagaliau pabaigė užrašyti numerį. Kai pradėjo rašyti savo vardą, rašiklis „sustreikavo“ ir neleido užrašyt nei vienos raidės. Vaikinas tai pastebėjo ir puolė ieškoti kito, tačiau taip ir nesurado.
Mergina paliko ant stalo lapelį, berniukui į glėbį padavė gražiai įpakuotą gulbę ir atsisveikino. Vaikinas dar spėjo sušukti: „Aš tau paskambinsiu“. Blondinė jį aišku išgirdo ir paėjėjusi toliau už kampo ištraukė gulbę iš berniuko glėbio. Tada šiurkščiai paėmusi jį už rankos nusivedė už kampo.
- Gal tu proto neturi? Ką čia dabar išdirbinėji? Pajuokaut sumanei? Aš bandau „kabinti“ vaikiną, o tu mane stabdai. Nori būt stabdžiu?
- Aš sumaišiau, galvojau, kad tu mano mama...
- Nemeluok, iš kur šitokio grožio panelė dabar turės šitokį didelį vaiką? Dėl kūdikio tai gal suprantu, bet dėl paauglio!
- Beveik paauglio!
- Nepertraukinėk kai suaugęs kalba!
- Atsiprašau...
- Atsiprašau? Ar tu supranti, kad dabar jis galvos, kad aš turiu vaiką!
- Kas tas jis?
- Nagi pardavėjas!
- Tai tu net nežinai jo vardo?
- Na ir kas!
- Na ir tas! Malonu su jumis plepėti, bet man jau metas...
- Kur susiruošei???
- Kaip kur? Namo.
- Palauk, aš dar nebaigiau ant tavęs rėkti! – sušuko Blondinė, bet jau buvo vėlu. Berniukas greitai dingo už kampo ir tiek jį tematė.
- Gal taip ir geriau, – pagalvojo mergina išeidama iš prekybos į pramogų centro.

2011m. Birželio 7d. 14:04

abalys / Visiškas nesusipratimas arba penkiese už kampo (II dalis)  2011 m. birželio 7 d.