Vonios kilimėlis

salt

---

Tipas: Proza Publikavimo data: 2014m. Spalio 14d. 19:19

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

Atsidarau spintelės duris ir išsitraukiu rankšluostį, išlankstau, vėl sulankstau, persimetu per petį ir atsargiais žingsniais einu į vonią.

pirštu stumteliu šviesos įjungimo rankenėlę, atidarau duris, įeinu. Pastatau kojas ant grindų kilimėlio. Jis šlapias. Jis šaltas. Jis glitus lyg sraigės šliužė. Kaskart po maudynių išlipdamas iš vonios šlapiom kojom Irmantas tarsi atgaivina tą bjaurų padarą, apsimetantį vonios kilimėliu.

I r štai aš stoviu čia, jaučiu, kaip mano pėdos klimsta lyg į pelkę, jaučiu, kaip aplink kojų pirštus apsiraito kažkas vėsus ir slidus, jaučiu čiuptuvėlius pėdomis, jaučiu keistos tekstūros padarą lyg su gyvatės oda sliuogiant mano kojomis aukštyn. Grimztu į tą šaltą bjaurią gelmę, užuodžiu šlapią žemę. aštunkojo čiuptuvėliais pasipuošę žalčiai raitosi apie kojas ir smaugia, spaudžia. Traukia iš kūno skysčius. Glitus šliužai siurbia kraują įsitaisę ant kelių. Skauda. Girdžiu, kaip tyliai traška kankinami kaulai, kaip šnypščia keisti padarai, o galbūt tik vienas, iš daugybės šiurpių detalių. Noriu rėkti. Negaliu. Pro pravertą burną neišbėga nė garso, akyse temsta ir aš susmunku į juodą gelmę.

Įsiremiu rankomis kriauklės. giliai kvėpuoju. "viskas gerai, viskas gerai" tyliai kartoju. atsuku šaltą vandenį. Toks ledinis, kad nupurto. Bet oda pašiurpsta ne dėl vandens iš čiaupo. Po kojomis jaučiu dar šaltesnį vandenį, jaučiu kaip veržiasi lauk ir apsemia pėdas, girdžiu, kaip burbuliuoja, kaip sprogsta lediniai burbuliukai. Bandau iškelti kojas. Bet vanduo staiga apsitraukia ledu, įkalina pėdas, įkalina mane. Ledai spaudžia kojas, pasrūva krauju. susmunku, krisdama galva trenkiuos į duris, atsimerkus matau po ledu akis, daugybę žalių akių, nemirksinčių, neatitraukiančių žvilgsnio nuo manęs,h ipnotizuojančių. išgirstu triokštelint ledą ir mano kūną apsiveja žaliu glitėsiu pasidengusios kaulinės ataugos, užsidengiu delnais veidą ir klykiu grimzdama žemyn per lūžtantį ledą.

Uodžiu drėgno rankšluočio kvapą, dar sykį brūkšteliu per veidą, užmetu akį į veidrodį. Kilsteliu dešinę koją ir pasikasau pėdą, prisėdusi ant vonios krašto. Žiūriu į ant grindų tysantį kilimėlį. žinau, kad tu gyvas. kad tu kvėpuoji. kvėpuoji vandeniu, geri vandenį, o tada išsiverži, prisikeli, atgimsti ir sėlini iš paskos, sieki pasiglemžti.

Štai ir dabar kilnojies, iškeli tai šen tai ten mažyčius kalnelius, kraujuoji vandeniu iš savo skylių, skleidamas keistus garsus. įkeliu kojas į vonią ir stebiu besišiepiančius dantis, iltis, atveriančias juodą gelmę, iš kurios išlenda ilgas, ugnies spalvos liežuvėlis, su perkirstu pusiau galiuku. raitosi kaip liepsna, kaip dūdele hipnotizuojama kobra, kartojanti muzikanto judesius. dvi galiuko atšakos virpa. galbūt šitaip uodžia orą, o galbūt jaučia kūno šilumą ar skleidžiamus virpesius. sulaikau kvapą, bet jau per vėlai. nes liežuvėlis staigiai kerta man į veidą, ir nespėjusi užsimerkti, juntu deginantį skausmą, ir besimerkiantys vokai prispaudžia glitų daiktą prie mano akių.

atsimerkiu atsirėmusi į duris, ištiesiu kairę ranką, išjungiu šviesą. kelis kart giliai įkvepiu ir iškvepiu, nueinu į lovą, susirangau po šiltu pledu, susiriečiu į kamuoliuką kaip katė, ir užmerkiu akis. po kelių valandų į lovą ateina Irmantas, susirango atėmęs pledą, porą kart atsivertęs užmiega. o aš spoksau į lubas, ir girdžiu, šliurpt, šliurpt, šliurpt, šliurpt, užuosdama samanų kvapo glitėsių juostą artėjant prie lovos.

2014m. Spalio 14d. 19:19

salt / Įgarsintas pianistas  2014 m. spalio 14 d.  salt / Įtampa  2013 m. birželio 24 d.  salt / Draugei rašytojai  2013 m. birželio 24 d.