Žmogžudys su moteriška širdim ir beširdė moteris

rugil

---

Tipas: Kita Publikavimo data: 2008m. Liepos 26d. 14:31

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

Moteris, einanti kreivomis senamiesčio gatvėmis. Zigzagais. Lyg narkomanai būtų statę. Ateities narkomanams. Pavydėdama negražiom moterim.
Švilpaujantis vėjas lengvabūdiškai kedeno Jos plaukus. Priversta vilioti svetimus vyrus. Stengėsi kukliai nuleisti akis, kai vėl sijonas pakildavo virš kelių. Užsirūkė. Plaukuose įsivėlę pelenai. Blizga nuo mėnesienos. Lengva migla. Dūmų sukurta. Atrodo dar žavingesnė. Paslaptingesnė. Ir vis labiau nepasiekiama. Lengvas tabako ir kvepalų tvaikas sklinda pavėjui, kutendamas praeivių nosis. Tyloje girdisi Jos batų kaukšėjimas ir išpučiamų dūmų atodūsis. Toks moteriškas. Svajonė.


Prašau, išnešk mane,
Kol mano klyksmas nepabudino miesto.
Juk gali.


Nors Ji dar jauna. Dar neįskaudinta. Vis dar laukianti.
Ji lipdavo aukščiausio medžio ploniausiom šakom ir jos lūždavo nuo Jos svorio. Suprato, kad dangus niekada nebus pasiekiamas Jai. Klausė pasaulio, kas ten aukštai, ir niekas nežinojo. Atsakė, kad visi lipo ir lūžo. Suprato, kad daug tokių kaip Ji. O tos šakos žinotų, jei niekas nelaužytų. Bet visi savanaudžiai. Ji numanė, kad nemoka gyventi. Kol pagalvojo, kad išmoko. Kai vėl suklydo. Iš naujo. O Jis žinojo. Žinojo, kaip jų nelaužyt. Bet Ji rūkė.
Ji girdi kliedesius naktį. Iš Jo lūpų. Nors Jis ne su Ja. Tiesiai Jai į smegenis. Nors Jie atskirai.
Užsirūko. Dūmai užtemdo ryšius. Kurie šiaip nenutrūktų. Dėl to Jie atskirai. Ji visad rūkė. Kai Jis Ją pašaukdavo. Ir niekad iki galo neišgirdo. O Jis net ir nenorėjo Jos matyti. Tokios. Apsirūkiusios.


Prašau, paguldyk mane sau,
Kol mano kojos nesusmigo į žemę.
Juk gali.


Nebuvo vaikų, nes Jie nemiegojo. Jie nebuvo netgi pažįstami. Niekad ir nesusipažino. Ir viskas dėl rūkymo.
O Ji galvojo, kad tai Ji šneka. Ji manė – tai per daug artima, kad kalbėtų kažkas kitas. Taip ir buvo. Jie buvo kaip vienas. Vienas. Bet amžinai du. Tik Jos galvoje buvo migla iš dūmų. Jis nerūkė.
Ji norėjo perskaityti, kas parašyta ant Jos delno. Jei ten išgraviruotas Jos pasaulis. Bet principai neleido. Ji netikėjo stebuklais. Nors daug kam čia nieko stebuklingo ir nebūtų. Taip kartais stebuklai nulemia žmonių lemtį. O Jis nesugebėjo įrodyt.
Jis neprivalėjo įrodinėti. Bet mylėjo. Gal per mažai. Ji rūkė.


Prašau, pažadink mane,
Kol nepramiegojau mūsų jaunystės.
Juk gali.


Naktį sapnavo Jį. Jis buvo šalia. Nekalbėjo, bet Ji viską girdėjo. Jis norėjo palaižyt Jos odą, jei tik Ji būtų norėjus palaižyti Jo. Ji gal ir norėjo. Jis ją nurengė ir ant krūtinės pamatė paraudusią odą toje vietoje, kur turėtų būti širdis. Tą naktį Jis išplėšė ją iš krūtinės ir įsidėjo ten, kur turėjo būti Jo. Tik jos ten niekada nebuvo. Dabar nešiojas Jos širdį. Ji Jam suteikia laimės. Jis negirdi jos vargų – vis tiek ne Jo. Kur liko moteris – nebesvarbu. Širdis buvo moteris.
Tada užsirūkė. Ir stojo tyla. Kuri buvo teisingesnė. Juk tai sapnas. Ten viskas teisingiau, kai ne taip, kaip gyvenime. Paprastai. Bet ne tą kartą. Tada Ji vėl neišgirdo. Bet Ji netikėjo sapnais. Ir greit jį pamiršo.


Prašau, suspausk mane,
Kol širdis dar nesuplyšo pusiau.
Juk gali.


Ji nebuvo pilna. Širdis negarsiai plakė. Nesijautė laiminga. Nors nebuvo nelaiminga. Ji matė pasaulį ir matė žvaigždes. Su daug kuo į jas žiūrėjo, nors visad žiūrėdavo viena. Buvo žavi. Ir rūkydavo.
Jai tik taip atrodė. Buvo, kas su Ja žiūrėtų. Viena žvaigždė Juos jungė. Iš visur ji būdavo vienoda. Kai skaičiuodavo nuo pilno mėnulio rato pabaigos ir sustodavo ties 249 violetine žvaigždele. Ties kuria visados užmigdavo. Ji buvo pati negražiausia, nes violetinė spalva žvaigždei niekados netiko (kaip ir sienoms). Ji žinojo. Tik nesuprato. Ar nenorėjo suprasti. Rūkė.
Jis stengės. Stebuklingas. Paprasta. Jam ypatinga. Tik netikėjo stebuklais. O Jis nemokėjo įrodyt.


Prašau, nužudyk mane,
Kol pasaulis negerėja.
Jei negali.


Jis nužudė, nes negalėjo. Nesugebėjo įrodyt stebuklų. Vis dūmai. Mirė nemylėjus. Nusivylus. Jai plyšo širdis. Kodėl širdis kartais kraujuoja, kai ji ir taip visados kruvina. O Jis jau nešiojosi Jos. Mirusią. Ir Jie išėjo kartu. Žmogžudys su moteriška širdim ir beširdė moteris, kuri netikėjo stebuklais ir rūkė.
O Jam tik reikėjo prisidegti Jos cigaretę..

2008m. Liepos 26d. 14:31

rugil / Šaltis iki jausmo  2008 m. liepos 30 d.  rugil / Purvynai tavo rankovėse  2008 m. liepos 26 d.