Andrius Mamontovas.Andrius Mamontovas po 4 metų pertraukos pradžiugino nauju soliniu albumu „Degančios akys”. Ir vėl rudenį. Mano supratimu, spalis-lapkritis ir sausis-vasaris yra geriausias metų laikas pristatyti albumus. Nevyksta jokių masinių isteriškų renginių, žmonės jau galutinai atsikratę vasaros beprotystės, rudens ir žiemos vakarais gali mėgautis muzika, atrasti savo mėgstamus kūrėjus iš naujo.

Sunkiai paneigsi faktą, kad 2011 m. su „Elektroniniu dievu” skverbdamasis į žmonių religinį tikėjimą A. Mamontovas prarado dalį gerbėjų, tačiau jo darbai išlieka aukščiausios kokybės. Kritikai pašiepia nuolat autoriaus dainose girdimus žodžius „mėnulis”, „krantas”, žvaigždės”, „dangus” ir t.t. Bet negi jūs tikitės, kad „Coldplay” staiga pradės repuoti, o „The Cure” taps sportinių himnų kūrėjais? Tame ir yra žavesys, kad kiekvienas atlikėjas turi savo liniją, ja eina, į ją gilinasi, joje atranda vis naujų atspalvių.

Kita vertus, trypčiojimu vietoje AM kūrybos tikrai nepavadinsi. Bent 3 pastarieji albumai turėjo aiškią koncepciją - „Geltona. Žalia. Raudona” (2008 m.) buvo patriotizmo ir stadioninių dainų pliūpsnis, „Elektroninis dievas” (2011 m.) - religija ir knaisiojimasis savyje, o „Degančios akys” - nostalgika praeičiai.
Dešimtį dainų, kuriose radau dramos, džiaugsmo, paslapties, laukimo, liūdesio ir romantikos, detaliau aprašau jau dabar.

„Raudonas ruduo”. Dramatiškai atšiaurus rudens vėjas, nešiojantis spalvotus medžių lapus su trumpais saulės intarpais. Sintezatoriaus partija - aiški aliuzija į praeitį ir „Foje” laikus.

„Ar prisimeni mane”. Skirta klausytis žvarbų vakarą su imbierinės arbatos puodeliu, prisimenant rugpjūčio naktis, šilumą ir jūrą. Prisimenu, Andriau, kaip klausėmės tavęs Baltijos jūros kopose. Buvo nuostabu.

„Aukščiau debesų”. Pakiliausia ir gaiviausia albumo daina. Klausant subalansuotos instrumentuotės ir aukštos Andriaus tonacijos vis bėga šiurpuliukai, apima lengvumo jausmas ir noras padaryti kažką gero. Norisi gyventi!

„Mėnulis danguje”. Stilistiniu požiūriu pati unikaliausia daina. Žadina neįprastus vaizdinius, netradicines galimybes, kuria kamerinę aplinką. Vietomis kažkodėl prisimenu „Amerikietiškų grožybių” garso takelį su ta paslaptinga gražuole.

„Šypsena”. Gydanti muzika. Labai gilu ir šilta. Skirta išsilaižyti žaizdas po nesėkmingos arba tiesiog ilgos beprasmiškos darbo dienos.

„Degančios akys”. Gvildenamas Merfio dėsnis, žmonių apatija vienas kitam, kelionę per kasdienybę. Dainai dinamikos gerokai prideda smuiko partija.

„Išganymas”. Depresyviausias albumo momentas - skaudūs likimo smūgiai, išbandymai, neišvengiama mirtis. Reikia tikėti, kad po jos mūsų laukia geresnis pasaulis.

„Dar daugiau”. Viską jau patyrei, maždaug jau žinai kaip veikia pasaulis, bet vis tiek nori tai patirti vėl ir vėl. Solo partija vėl įvelia į melancholiją ir ateinantį raudoną vakarą.

„Tu esi mano”. Kiečiausio skambesio daina. Galbūt tekstu ir gitaros rifais norėta atskleisti Lietuvoje vis dar gana populiarų archajišką požiūrį į moterį, kad ji tėra vyro nuosavybė. Kitaip šio kūrinio mano galva neleidžia interpretuoti.

„Tolimų žvaigždžių šviesa”. Albumas užbaigiamas dar viena ramaus vakaro daina. Beklausant nesunku įsivaizduoti naktinio miesto šviesas, tuščias gatves, lietaus lašus. Nuotaika primena Marijono „Gal mums pakeliui”. Valio. Jūs šaunuoliai!

Albumą „Degančios akys” galite atsisiųsti arba perklausyti paspaudę čia.

Recenzijos autorius - Balys Šmigelskas

Ką jūs manote apie naująjį Andriaus Mamontovo albumą "Degančios Akys"? Pasidalinkite nuomonėmis komentaruose.