Darius Žvirblis. [asm. arch. nuotr.]Pirmiausia, prisipažinimas. Aš leisiu sau kreiptis pirmuoju asmeniu į publiką ir atskleisti, kad parašyti recenziją apie Dariaus Žvirblio nepilną albumą (EP) „Pretenziją“ yra sau mestas iššūkis, kurio dydį galėčiau apibrėžti žodžiais „titaniškas kubu“. Priežastis nerealiai paprasta — aš esu ne mėlynas, ne geltonas ir net ne raudonas lietuviškoje muzikoje, o žalias, pažaliavęs ir žaliai supelijęs. Tai iškart įkritau į šoką, kai sužinojau, kad šiuolaikiniai lietuviški EP į namus atkeliauja kartu su lupa. Galvoju, juokiasi iš manęs, bet kai praplėšiau pakuotę ir atidariau, tai mano ironiškoje galvoje „baigėsi Disneilendai“. Laimei, kad mano regėjimas yra geresnis nei statistinio Lietuvos gyventojo, tai šią dovanėlę pasidėjau, o plika akimi prisimerkęs sėkmingai skaitinėjau kokių 6 punktų dydžio raitytu šriftu užrašytus dainų tekstus. Nes imdamas Darių Žvirblį, tu pirmiausia galvoji, kokį žodžių žaismą jis pasiūlys, o ne kaip instrumentai skamba.

Manau, kad dera atskirai kalbėti apie šešias pretenzingas Dariaus miniatūras, nes niekas nesužinos, ar tas dainas sieja kažkokie mikroskopiniai prasminiai tiltai, ar ne, todėl leidžiu sau sustatyti figūrėles taip, kaip man patogu.

Numeris pirmas — „Padarom 1-2-3“. Visi žino, kad Darius Žvirblis yra lietuviškos pop muzikos paraštėje, bandydamas į savo kūrybą įkvėpti kiek alternatyvumo eilių forma. Čia autorius padaro taip: įeina į standartinės pop muzikos koridorių ir nusprendžia „padarom kaip įmanoma standartiškiau ir banaliau“. Šitas žaidimas labai užkabina ir klausytoją. Gitarikė varo savo 1-2-3, dainininkas sako „Come on“. Nežinau, kiek ši kiek ilgesnė nei dviejų minučių istorija apie „nauja bendą“ verta Wembley, bet į dainos pabaigą įsisukantis sutartinės motyvas paleidžia visą pop banalumo koncepciją į orą ir lieki nesupratęs, „kas įvyko?“. Lyg ir norėtųsi duot Nobelį „už tradicijos ir popso darnų apjungimą“, bet kita vertus, totali nesąmonė.

Numeris antras — „Jeronimui, Eduardui ir vyriškiui su abitu“. Ši daina tikrai jau yra girdėta, kadangi pasirodė praeitais metais išleistame EP „Pudelis už borto“. Bet iš esmės skamba kitaip (mat kita versija) — solidžiau, melancholiškiau. Ir tai daug tinkamiau, šis skambesys labiau derinasi su „tujomis ir kedrais“ ir su „instinktą gyvenimui prikeliančiu šalčiu“. Antraplanis sintezatorius tikrai nuneša kažkur toli į „nuostabią tremtį“, kad visa daina taip pro ausis praskrenda ir nuskrenda. Čia randame labai tvarkingą ir nuosaikią eilėdarą, kur eilutei tenka šeši skiemenys. Harmoninga ir gražu.

Numeris trečias — „Žvakių fabrikėliai“. Ši daina, be abejo, yra pats pretenzingiausias mėginimas iš beprasmiškų, bet tokių pat saikingų ir tvarkingų šešiaskiemenių eilučių išgauti kažkokį realų kūną su kontūrais, kuris įkrenta klausytojui į atmintį. Daug tamsos, rimties, siaubo vienoje dainoje, klausai išgyvendamas siaubo istoriją, matydamas „valtyje skenduolius“, „šlapimo ežerus“ ir girdėdamas aiškią ir pažįstamą hitlerišką retoriką iš pat praeities ir siaubo glūdumos, o jei ir trūksta efekto, tai dar pridėkime kauksmų, klyksmų ir supranti, kad amžiaus cenzas tikrai turėtų būti nurodytas. Visos detalės, kad ir kaip sunkiai galėtume jas sieti, susideda į minėtą kūną, ir šiame gyvenime žvakių fabrikėliai tau pradeda asocijuotis su „pasibaigusiais Disneilendais“. Gale aidi varpai, klausyk, vienu metu žudo tave ir kelia iš tos tamsios misterijos.

Numeris ketvirtas — „Em Vieną Plius“. Čia aukščiausias ir griežčiausiai skambantis melancholijos taškas, kur rėžianti gitara ir minorinis pianino akordas, o antrame priedainyje ir įsijungianti mandolina priverčia klausytoją įsitempti. Iš muzikos pusės kažkoks cinkelis čia tikrai yra. Pats apibrėžimas „Em Vienas Plius“ labai įdomus. Ar šioje dainoje jis turi kokį prasminį akcentą? Pamąsčius galima pateikti labai daug teksto interpretacijų.

Numeris penktas — „Sako, buvom svetimi“. Čia atsiranda gan standartiškas melodingumas, šiltumas, išlipama iš tų ekstremalių žaidimų su marginaliomis nuotaikomis. Šitame lengvame ir švelniame skambesyje iš tikrųjų įrėminta tikra apoteozė nelaimingai meilei: „Visos pabaigos turi pradžią / Už ją tau — ačiū.“ Instrumentai finale sužaidžia sėkmingai ir kūrinys bendrai palieka tokį saldumo pojūtį, kas yra pakankamai gerai, nes ne visos saldžios baladės palieka saldumo pojūtį.

Numeris šeštas — „Kas įvyko?“. Šito teksto lyrinis subjektas labai primena mane, kai aš labai noriu filosofuoti ir ieškoti priežasčių, bet tuo pačiu nieko nesužinoti ir palikti klausimus kyboti ore. Vėlgi, odė nostalgijai ir nelaimingai meilei. Skambesys vėlgi lengvas ir paprastas. Visai neblogai.

Tegu išlenda mano subjektyvumas ir aš surikiuoju dainas nuo labiausiai patikusios iki mažiausiai:

1. „Žvakių fabrikėliai“ — nes patinka specifinę atmosferą kuriantys kūriniai.
2. „Em Vieną Plius“ — už puikią mandoliną ir ryškų melancholišką skambesį.
3. „Padarom 1-2-3“ — už gražiai suderėjusį poproko ir sutartinių žaismą.
4. „Jeronimui, Eduardui ir vyriškiui su abitu“ — už šaltį ir prikeltą instinktą gyvenimui.
5. „Sako, buvom svetimi“ — nes nelaimingos meilės nepatyriau arba nenorėjau patirti.
6. „Kas įvyko?“ — nes klausydamas šios dainos tiesiog atsikvėpi ir viskas. O už šioje dainoje iškeltus klausimus autoriui dėkingas, teks panagrinėti su savimi.

Finalinis akordas: leiskime sau skleisti marazmatiko Dariaus Žvirblio poetinį žodį plačiai visuomenei, nes jo rodomos formos lietuviškos muzikos kontekste nenuvilia. Tekstai iškalbingi, žaismingi ir spalvingi, o lengvo roko forma gal nėra pakankamai įtaigi, tačiau ramiai palenda po eilėmis ir įjungia foną visiems minčių srautams.

Albumo Pretenzija viršelis.

Recenziją parengė Einaras Sipavičius.