Dar viena (tikiuosi eilinė) Einaro recenzija. Kaip jau anksčiau pastebėjau, toje pačioje veiklos sferoje. Man Einaras panašus į astronomijos fiziką, atsekantį įvykius, priartinančius mus iki Didžiojo Sprogimo. Šiuo terminu drįstu vadinti Seržanto Pipiro sukeltą grandininę reakciją. Muzikinės srovės pratryško lyg iš vynmaišio, kuris netikėtai nukrito ant dygliakiaulės.
Mahavishnu orkestras savo klasikine sudėtimi yra labai sultinga srovė, kuria svaiginosi The Mars Volta, kaip jie patys sako. Taigi, mėgstu abi šias grupes už nežabotą fantaziją ir muzikalumą.
Einaro recenzija duoda spalvingą vaizdą, patrauklią panoramą, po kurią malonu paganyti akį.Būtent Inner mounting flame ir Birds of fire artimiausi mano skoniui. Gal pirmasis netgi labiau, nes ten yra nemirtinga lėtapėdė, paslaptingoji You know, you know. Dabar skaitant ir klausantis lygiagrečiai naujai perrikiuoju savo simpatijas. Pirmoje vietoje stoja pozityvioji Open Country Joy, kur Gudmanas tikru kantri stiliumi griežia ant dviejų stygų, ir šiaip, tai labai linksmas kūrinys. Kaip ne keista, antroj vietoj priimčiau slegiančiai niūrią Sanctuary. Trečioje stotųsi virtuoziškas Celestial Terrestial Commuters, kur mano mėgiamas Gudmanas varžosi su Janu Hammeriu.
Titulinė kompozicija mano ausiai pernelyg tiesmukiška, čia vedančią melodiją dubliuoja unisonu smuikas su klavišiniais, tad man girdėti kaip ir vienas instrumentas, tačiau labai neįprasto tembro.
Dar norėčiau pridurti, kad vėliau išėjęs bendras Džerio Gudmano ir Jano Hamerio Like A Cildren labai seka čia išanalizuoto albumo pėdsakais.
Pastebiu, kad pastaruoju metu atgimsta susidomėjimas Džono Maklaflino ir Džefo Beko muzika. Sveikintinas dalykas, ir Einaro recenzija labai padėtų tiems, iš naujo atrandantiems jazz fusion žavesį.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist -
Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt.
Pink Floyd - Learning to Fly
praeityje ir pasaulis saves ligi galo nesusinaikino. Tik pora Japonijos miestu ir likusi pavojinga pusiausvyra tarp ass & mouth, rytu & vakaru, juodu & raudonu, geru & blogu, blondinu & brunetu, pionieriu & skautu, kairiu & desiniu
Vieno tukstancio devyniu simtu keturiu su puse desimciu musu dievo metu paukscio gegutes devintadieni baigesi chaosas ir nesantaika kai maisesi dangus ir zeme. Bobute ir senelis liko gyvi. Ir to pasekoje as cia esu. Salmai viksrai minos ir skeveldros liko
He sees you when you're sleeping (Big Bro!)
He knows when you're awake (Big Bro!)
He knows if you been bad or good (Tabloidas)
So be good for goodness sake
Oh, you better watch out, you better not cry
Better not pout, I'm tellin' you why
2014 m. liepos 5 d. 14:55:25
Dar viena (tikiuosi eilinė) Einaro recenzija. Kaip jau anksčiau pastebėjau, toje pačioje veiklos sferoje. Man Einaras panašus į astronomijos fiziką, atsekantį įvykius, priartinančius mus iki Didžiojo Sprogimo. Šiuo terminu drįstu vadinti Seržanto Pipiro sukeltą grandininę reakciją. Muzikinės srovės pratryško lyg iš vynmaišio, kuris netikėtai nukrito ant dygliakiaulės.
Mahavishnu orkestras savo klasikine sudėtimi yra labai sultinga srovė, kuria svaiginosi The Mars Volta, kaip jie patys sako. Taigi, mėgstu abi šias grupes už nežabotą fantaziją ir muzikalumą.
Einaro recenzija duoda spalvingą vaizdą, patrauklią panoramą, po kurią malonu paganyti akį.Būtent Inner mounting flame ir Birds of fire artimiausi mano skoniui. Gal pirmasis netgi labiau, nes ten yra nemirtinga lėtapėdė, paslaptingoji You know, you know. Dabar skaitant ir klausantis lygiagrečiai naujai perrikiuoju savo simpatijas. Pirmoje vietoje stoja pozityvioji Open Country Joy, kur Gudmanas tikru kantri stiliumi griežia ant dviejų stygų, ir šiaip, tai labai linksmas kūrinys. Kaip ne keista, antroj vietoj priimčiau slegiančiai niūrią Sanctuary. Trečioje stotųsi virtuoziškas Celestial Terrestial Commuters, kur mano mėgiamas Gudmanas varžosi su Janu Hammeriu.
Titulinė kompozicija mano ausiai pernelyg tiesmukiška, čia vedančią melodiją dubliuoja unisonu smuikas su klavišiniais, tad man girdėti kaip ir vienas instrumentas, tačiau labai neįprasto tembro.
Dar norėčiau pridurti, kad vėliau išėjęs bendras Džerio Gudmano ir Jano Hamerio Like A Cildren labai seka čia išanalizuoto albumo pėdsakais.
Pastebiu, kad pastaruoju metu atgimsta susidomėjimas Džono Maklaflino ir Džefo Beko muzika. Sveikintinas dalykas, ir Einaro recenzija labai padėtų tiems, iš naujo atrandantiems jazz fusion žavesį.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly