"Biplan". [Bombonešio nuotr.]Viena didžiausių šalies leidybos bendrovių “Bomba Records” išleido ilgai – net penkerius metus lauktą naują "Biplan" albumą „Chuligans“. Praėjusį ketvirtadienį pasirodžiusi plokštelė jau sulaukė daugybės puikų muzikos žinovų įvertinimų – „Biplan“ darbas vertinamas kaip vienas įdomiausių pastarųjų metų darbų Lietuviškos muzikos scenoje.

1995 metais susikūrę „Biplan“, jau po kelių mėnesių į “Bomba Records” ofisą užnešė kelių savo energingo britpop stiliumi įrašytų kūrinių demonstracines versijas – ir tai tapo pradžia jų kelio, besitęsiančio jau dešimt metų.

Jūsų dėmesiui – „Biplan“ dešimties metų istorijos abėcėlė: muzika, nuotykiai, jausmai: nuo A iki Ž.

Adrenalinas. Po debiutinio albumo „Banzai“ išleidimo, filmuodami savo videoklipą, šokinėjome iš lėktuvo su parašiutu. Dabar gi, adrenalino pasikrauname naktimis grįždami iš koncertų – kai kas nors pavargsta prie vairo, keičiamės nestabdydami automobilio. Tuo metu sėdintis prie vairo, sugeba peršliaužti į keleivio vietą, o tas, kas pasiruošęs vairuoti, persiverčia į vairuotojo sėdynę – ir vis tai vyksta mūsų automobiliui skriejant 140-150 kilometrų greičiu. Kartą buvome nulėkę ant vejos, bet tuoj pat grįžome į plentą. Noro vėl iššokti iš lėktuvo su parašiutu yra, tačiau, pavyzdžiui, Olegas, dabar kur kas labiau nori pabandyti paskraidyti prisirišęs prie lėktuvo sparno.

Banzai. Mūsų debiutinis albumas „Banzai“, įdainuotas anglų kalba, buvo išleistas 1997 metų pavasarį. Jis mums labai brangus, tačiau tuo pačiu naivus ir juokingas – klausydamiesi jo kartais šyptelime. Kita vertus jame yra tokių idėjų, kokių dabar nesugalvotumėme. Tada dar buvome nesugadinti, ir iš to savo naivumo gvildenome tokias idėjas – ojojoj! Deja, turime tik vieną kasetę, ir tai ji nėra mūsų. Makso pusbrolis ją prieš trejus metus davė pasirašyti visai grupei, taip jos jam ir neatidavėme.

Chuligans. Naujasis albumas – mūsų gyvenimo būdas. Bet propaguojame sveiką chuliganizmą – ne „gezų“ gyvenimą su beisbolo lazdomis. Nors Maksas beisbolo lazdą ir vežiojasi mašinoje – jos prireikė fotosesijai, taip po jos ir liko mašinoje. Kai chuliganizmas, pavyzdžiui, grafitti, susilieja su menu, tai yra sveikintina. Ir mes esame už tokį chuliganizmą. Su piktybiniu chuliganizmu, agresija teko susidurti šimtus kartų. Kai pajauti, kad gausi į kailį, tai ir gauni. O jei jauti, kad gali duoti atgal į dūdą – duodi.

Čempionatas. Kaip seksis Lietuvos vyrų krepšinio rinktinei netrukus prasidėsiančiame Europos čempionate? Praktiškai viskas laikosi ant Vido ir Giedriaus pečių. Jei jie gerai sužais, mes laimėsime.

Diplomatija. Visus muzikinius reikalus sprendžiame diplomatiškai. Tačiau jei diplomatija nepadeda, siunčiame vienas kitą velniop.

Egzotika. Kosovas, Albanija, Baltarusija, Sovetskas – važiuojame groti ten, kur turbūt nė viena lietuvių grupė nekoncertavo. Pavyzdžiui, Sovetske koncertavome stadione, kur nenušienauta žolė žiūrovams siekė iki kelių. Arba koncertas Tiranos (Albanijos sostinė) mero rinkimuose – ar dar kas galėtų pasigirti tokiu pasirodymu? Albanų žiūrovai – jėga. Jie kaip vaikai - jei jiems patinka, jie šoka ir džiaugiasi. Koncerto metu ant scenos atskrido žiūrovų mums numestas „kasiakas“. Netoli mūsų koncerto vietos kažkas šventė vestuves – iš ten girdėjosi pistoleto šūviai. Viskas – kaip E.Kusturicos filme.

Futbolas. Olegas prieš pat svarbių koncertų turą futbolo aikštėje buvo susilaužęs rankos pirštą, Maksas kartą įmušė įvartį iš aikštės vidurio. Sergame už kelias komandas – Kijevo „Dinamo“, Madrido „Real“, „Manchester United“, ir, žinoma, visada mūsų atmintyje išliks 1987 metų Vilniaus „Žalgiris“. Iki šiol prisimename tą V.Jurkaus šuolį į virpstą, po ko jam teko baigti karjerą. Ir, kas be ko – palaikome visa širdimi Lietuvos rinktinę!

Gandai. Lietuvoje labai neįdomūs žmonės, ir nuolat skleidžiami tik tokie gandai, kad tas arba anas yra „žydras“. Nieko įdomaus, gal išskyrus gandą apie kolegą – Matą, anksčiau grojusį su "Exem". Dvejus metus buvo kalbama, kad jis turi šešis spenelius. Buvo kalbama: „rimtai, aš mačiau, kaip jis rengiasi prieš koncertą Sporto rūmuose – pas jį ant krūtinės šeši speneliai“. Juokingiausias visų laikų gandas, kurį teko girdėti apie Lietuvos muzikantus.

Herojus. Mūsų dainų herojus yra toks pats žmogus kaip ir mes: įsimyli, išsiskiria, patenka į kvailą situaciją. Mūsų dainos – tai mes patys.

Internetas. Mūsų puslapis www.biplan.lt, visiškai atnaujintas, pradės veikti rugsėjo pabaigoje. Mums baisiai gėda, kad trejus ar ketverius metus buvome apleidę šią sritį.

Jazze tik merginos. Geras albumas, tik nepakankamai „prasuktas“. Galbūt jis ne laiku pasirodė? Ko gero, jį ilgiausiai įrašinėjome – tuomet, kai dar neturėjome savo studijos, „Jazze tik merginos“ dainas įrašinėjome per 300 valandų. Tuomet tiek studijoje praleistų valandų reiškė nerealius pinigus.

Kūryba. Reikia kuo mažiau kurti – per penkerius metus įrašėme vieną albumą, bet jis pavyko. Kai kurios kitos grupės per tiek laiko sukurtų 20 albumų, tačiau kas iš to? Arba kiti atlikėjai užsibrėžia per metus būtinai išleisti plokštelę – tada kūrybos nulis. Kūryboje svarbiausia ne kiekybė, o kokybė.

Liūdesys. Šviesus liūdesys būtinas žmogui ir kūrybai. Turi būti tam tikras balansas tarp linksmo, sveiko chuliganizmo ir šviesaus liūdesio. Vienas be kito neapsieina. Juk chuliganai irgi liūdi.

Maskva. Sunku įsivaizduoti kaip gyventi ir kurti tokiame dideliame mieste, tačiau lengva įsivaizduoti, kaip ten koncertuoti. Maskvoje esame koncertavę 50 tūkst. žmonių miniai festivalyje „Maxidrom“. Savo albume turime neblogų nuotraukų – tarkim, Zemfira guli mums ant kelių. Kartą per koncertą į mūsų grimo kambarį užsuko „Alisa“ lyderis K.Kinčevas ir pasiteiravo: „Sveiki, „biplanai“. Kaip ten pas jus Taline, viskas gerai?“ Maskviečiai nėra labai svetingi. Kai jie atvažiuoja pas mus, priimame juos taip, jog jie būna apšalę. Naikas Borzovas ir jo grupė, atvykę į Vilnių, buvo apstulbę, kad taip galime bendrauti. Visiškai girtus įsodinome į traukinį, ir jie tada sakė: „Viskas. Kai kitą kartą būsite Maskvoje, mes jums būtinai padarysime dar geresnį balių“. Bet, žinoma, nieko panašaus nebuvo. Atvažiavome į Maskvą – jie tik pasiūlė „žolės“ įpūsti, tačiau mes jos nerūkome, pasakėme „Ačiū“, ir tuo svetingumas baigėsi. Bet Maskva – miestas, kuriame mes dar lankysimės.

Neapykanta. Tai jausmas, kurį „Biplan“ sugeba apeiti. Neturime tarp muzikantų priešų, į visus žiūrime šiltai. Kai kurie žmonės nekenčia „fonogramščikų“, o mes tik su ironija žiūrime į tai.

Omletas. Vienintelis dalykas, kurį Maksas sugeba iškepti nepriekaištingai – omletas arba kiaušinienė.

Plaukai. Buvome ir ilgaplaukiai, ir skiauterėti, ir plikagalviai. Plaukai – tie patys drabužiai. Juk nevaikštai kiekvieną dieną su tomis pačiomis kelnėmis ar marškinėliais. Nežinome, kas rytoj šaus į galvą, ir kokias šukuosenas pasirinksime. Maksas buvo užsimanęs ir susivelti „dredus“, tačiau šukuosenų žinovai jį atkalbėjo, pareiškę, kad su ‚dredais“ jis atrodys juokingai.

Rokenrolas. Mes esame visu šimtu procentu už rokenrolą - energiją, kūrybingumą, šiek tiek alkoholio, sveikas abejingumas. Tai ir gyvenimo būdas, ir požiūris į pasaulį. Jis į mūsų gyvenimą atėjo galbūt tada, kai dar buvome dvylikamečiai vaikai, tik tuomet dar nesupratome, kad tai yra rokenrolas. Sąmoningai tokį gyvenimo būdą ėmėme gyventi prieš ketverius metus. Nors Elvis Presley muzikine prasme ir nebuvo tikras rokenrolas, bet tikime, kad jis buvo rokenrolinis „čiuvakas“. Rokenrolas nebūtinai turi sietis su muzika. Žilvinas Žvagulis – šimtaprocentinis rokenrolas. Andrius Bravo – taip pat rokenrolas.

Studija. Kai kada studija būna pirmi namai, kai kada – antri. Ir taip jau penkerius metus. Per visą savo muzikavimą esame pakeitę gal septynias studijas. Kažkada buvome studiją įsirengę ir buvusiame „Žalgirio“ baisene – deja, šio pastato jau nebėra. Kažkada, labai seniai, turėjome studiją Pilies gatvėje. Ten buvome įsitaisę skambutį – kai tik kas paskambindavo, pažiūrėdavome pro durų akutę. Prieini prie durų, pasižiūri, paklausi: „Pas ką?“ Žmogus parodo butelį, atveri duris: „Užeik“. Bet taip mus kažkokie baltarusai, neraliuoti hipiai iš Minsko apvogė – išsinešė sintezatorių „Yamaha 410“, ir antklodę, į kurią įvyniojo instrumentą.

Šaldytuvas. Mūsų studijoje esantį šaldytuvą puošia misterio Byno, ant liežuvio užsimetusio „Ecstasy“ tabletę, plakatėlis. Šaldytuve laikome sutartis, gerbėjų dovanas. Žodžiu, laikome čia viską, ką reikia užšaldyti.

Teroras. Kartą, kai Maskvos metro buvo surengtas teroro aktas, savaitei nusikėlė mūsų koncertai Rusijos sostinėje. Kai atvažiavome į Maskvą, buvo nejauku važiuoti metro. Ką galima jausti žmogui, kuris užmuša kitus žmones, ir dar taip niekšiškai? Dar būtų galima kažką galvoti, jei žmogus tau kažką padaro, o ką galima sakyti apie tuos, kurie žudo nekaltus gyventojus? Piderai.

Uogos. Mėgstame avietes, žemuoges, braškes, bet antrajam savo albumui „Braškės“ tokį pavadinimą priklijavom ne dėl kažkokio ypatingo pomėgio šioms uogoms. Kai iki albumo išleidimo buvo likusi savaitė, dar nebuvome sugalvoję pavadinimo. Olegas nuėjo į kirpyklą, kur viena mergina jam dažė plaukus. Dažus ji sumaišė tokiame butelaityje, ant kurio buvo užklijuotas pleistras, o ant pleistro užrašyta – „Braškės 98“. Matyt, tame butelaityje neseniai buvo šviežių braškių uogienė. Taip ir sugalvojome savo albumą pavadinti „Braškės 98“, bet vėliau skaičiai nubyrėjo ir liko tik „Braškės“. Nors ir nekuklu, tačiau mums atrodo, kad tuo laikmečiu „Braškės“ tapo vienu geriausių albumu – kartu su SEL „Guma“ ir „Empti“ „Estrada“.

Viskis. „Biplan“ liaudies gėrimas, be kurio 50 gr praktiškai nepraeina nė viena diena. Tačiau perspėjame, kad „lietuviškas škotiškas viskis“ nėra viskis. Esame dėkingi Žilvinui Žvaguliui, kuris mums nurodė nebrangų, tačiau labai gerą viskį „Tullamor Dew“.

Zlotas. Grįžinėjome po dviejų savaičių kelionės per Lenkiją atgal į Lietuvą. Ryte surinkom iš visų visus zlotus – kiek tik turėjome, ir užsukome į degalinę nusipirkti alaus. Nusiuntėme Artiomą, šis prisirinko alaus, išbėrė visą krūvą zlotų kasininkui ant prekystalio. Tas skaičiavo, skaičiavo ir pasakė, jog zlotų nepakanka. Artiomas paklausė vieno bendrakeleivio, ko kasininkas klausia. „Neužtenka zlotų“, - jam buvo paaiškinta. „Ach tau neužtenka? Tai tu nori pilno striptizo?“ – kreipėsi Artiomas į kasininką ir nusimovė kelnes: „O dabar užtenka?“

Žadintuvas. Prieš dvejus metus, būdamas Kijeve, Maksas pamiršo nusistatyti žadintuvą, tad grupės draugai buvo priversti jo laukti, o lėktuvo skrydis buvo užlaikytas. Labiausiai pergyveno dvi koordinatorės merginos – buvo skambinama į ambasadą, iš ambasados – į aerouostą, ir nežinia, kaip jiems pavyko, bet lėktuvo skrydis buvo užlaikytas pusvalandžiui. Kai atvykome į aerouostą, mus iš karto pasitiko darbuotojos, ir įleido be jokios kontrolės. Dar paklausėme, ar galime užsukti į „Duty Free“ parduotuvę. Pasitikslino, ar mums to tikrai reikia. „Reikia“, - linktelėjome galvą. „Na, gerai“, - sutiko darbuotojos, ir mes per dešimt minučių sugebėjome dar ir parduotuvę apibėgti.