Naujojo Gintarės albumo viršelis.Pavalgius sūraus norisi saldaus, o paragavus saldaus – vėl norisi sūraus. Taip trumpai savo naujausią albumą „Sparnai tavo sielai“, kurį praėjusią savaitę išleido „Bomba Records“, apibūdina dainininkė Gintarė. Viena populiariausių šalies atlikėjų lieka ištikima savo eklektiškam stiliui – albume „Sparnai tavo sielai“ įrašytų dainų neįmanoma apibūdinti vienu ar dviem muzikos stiliais.

Patinka viską išbandyti

Naujose Gintarės dainose galima pajusti ir pačios aukščiausios kokybės amerikietiškos popmuzikos skonį, ir disco funky šėlsmą, kartu dainuoti naujai skambantį ir jau šlageriu tapusį „Svajoklį“, kartu su mylimaisiais kūrenti židinį skambant „Rožiniam rytui“ arba priešingai – pasinerti į siautulingus ispaniškus šokius girdint uždegančius „Pelenės“ ritmus.
„Man patinka daug įvairių muzikos stilių, patinka viską išbandyti. Iš manęs nieko kito ir negalima tikėtis – aš visa tokia esu. Ir muzikoje, ir gyvenime“, - sako dainininkė. Pasak jos, „Sparnai tavo sielai“ – tai lyg savotiškas pastarųjų trejų gyvenimo ir kūrybos metų apibendrinimas.

Pasiilgo Gintarės dainų

„Dar ir dabar kartais tenka atsiprašyti kai kurių žurnalistų, kuriuos tada man tokiu nelengvu gyvenimo periodu tiesiai šviesiai siųsdavau kuo toliau“, - pasakojo Gintarė, kurios gyvenime pastaruosius kelerius metus nestokojo ir išbandymų, ir naujų atradimų: skyrybos, nauja meilė, sušlubavusi sveikata. Visa tai prisidėjo prie to, kad darbai įrašų studijoje stūmėsi į priekį gana lėtai. „Tačiau pastebėjau, kad žmonės laukia mano naujo albumo. Kai tik užsukdavau į kokią muzikos parduotuvę, pardavėjai sakydavo: „Gintare, na kiek gi žmonės gali eiti čia ir teirautis tavo naujų įrašų. Išleisk gi savo naują albumą“, - šypteli dainininkė. Tai, kad muzikos mėgėjų simpatijos jai neišblėso, iškalbingai byloja ir šis faktas: per pirmąją savaitę, dar neprasidėjus reklaminei kampanijai, jau buvo parduota apie pusantro tūkstančio albumo „Sparnai tavo sielai“ kopijų.

„Sparnai tavo sielai“ iš arti: išgyvenimai, prisiminimai ir delfinų balsai

„Dega lūpos“. Šį kūrinį galima vadinti 2003-iųjų metų vasaros reziume. Mes visos tuo metu buvome laisvos – aš jau galvojau apie skyrybas, šokėja Sandra dar tik pažindinosi su Maksu iš „Biplan“, o kita šokėja Monika taip pat buvo dar laisva. Smagiai šėlome – nuogos kaitinomės saulės atokaitoje, visos buvome išsiilgusios degančių lūpų, bet tik nebuvo, kas jas uždega. Kaip ir daugumos dainų, „Dega lūpos“ žodžius sukūriau gulėdama lovoje.

„Svajoklis“. Vieną naktį susapnavau, jog važiuojame koncertuoti į nediduką miestelį. Jau ruošiamės lipti į sceną, tačiau, pasirodo, pamiršome pasiimti visus reikalingus daiktus. Galvojame, ką dabar daryti ir staiga išlipa iš autobusiuko kažkokie muzikantai, kurie pradeda groti „Svajoklį“. Man taip skaniai ir šiltai ji sapne suskambėjo! Paskui kelias savaites vis kirbėjo mintis perdainuoti šią R.Lileikio dainą, bet vis save stabdydavau: „Ne, jau užtenka, pridainavau „Debesėlių“, „Boružėlių“. Tačiau mintis perdainuoti „Svajoklį“ manęs taip ir nepaleido.

„Juoda-balta“. Paskutinių metų asmeninių santykių, susijusiu su mano naujuoju žmogumi, atvaizdas. Tuo metu mūsų santykiai buvo būtent tokie, kaip ir skamba dainos žodžiuose. Galima sakyti, kad daina parašyta būtent jam, naujajam mano žmogui.

„Sparnai tavo sielai“. Ši daina parašyta be galo seniai. Pirminis dainos žodžių variantas gimė prieš vienuolika metų. Tuo metu lankiau aktorių studijas, ir tuo periodu rašydavau „baltas eiles“, kurių iki šiol nelabai suprantu. Mane buvo pagavusi teatro dvasia, buvau užsidegusi nesti į gelmes. Tačiau dainos priedainio vis nebuvo – jis gimė prieš antrąjį realybės šou „Akvariumas“. Būnant ten, Stano su gitara „sugaudė“ akordus, pasižiūrėjome – visai gražiai ir smagiai skamba. Iš karto išėjusi iš ‚Akvariumo“, ją ir įrašiau.

„Sugalvok norą“. Tokias dainas kaip ši vadinu „surinktomis“, kuomet iš vienos savo dainos, kur melodija netinka prie žodžių, pasiskolinu melodiją, ir atvirkščiai. Galima sakyti, tai automobilinė daina – važiuoji mašina, kažką niūniuoji, dingteli mintis, sustoji, užsirašai, ir vėl važiuoji toliau.

„Rožinis rytas“. Man tai – ypatinga daina. Tuomet jau brendo mintis, kad reikia keisti gyvenimą. Grįždavau iš koncerto, galva – kvadratinė, minčių – milijonas, niekaip negalėdavau užmigti. Prisimenu, tą ryta labai gražiai švito – mano kambario langai yra rytinėje pusėje, tad galėjau grožėtis, kaip nuostabiai kyla saulė. Gerdama arbatą labai greitai sudėliojau žodžius – jie tiesiog patys atplaukė. Žvilgtelėję į mano dainų sąsiuvinį pamatytumėte, kad tame puslapyje, kur buvo rašomi šios dainos žodžiai, nėra nė vieno išbraukto ar pataisyto žodžio. Parašius šį kūrinį, man tapo labai gera. „Rožiniu rytu“ lyg ir nuspėjau savo netolimą ateitį.

„Pelenė 2005“. „Pelenę“ prieš daugiau nei dešimt metų parašiau Palangoje, mano mamos draugės namų balkone. Kalbėjomės su iš Rusijos į Palangą tetos aplankyti atvažiavusia dukterėčia, ir dabar atsimenu, kaip jai pasakiau: „Imsiu dabar ir parašysiu dainą.. Apie ką čia parašius? Parašysiu apie pelenę“. Žodžius sukūriau lietuviškai, paskui išverčiau ją į rusų kalbą, jai padainavau, o ji niekaip negalėjo patikėti, kad „Pelenė“ – tai mano, per dešimt minučių sukurta daina. Po metų „Pelenę“ įrašiau garso įrašų studijoje, leidybinė įmonė „Popcentras“ ja susidomėjo ir pakvietė nufilmuoti tai dainai vaizdo klipą. Su klaipėdietėmis draugėmis per naktį sukūrėme šokį, važiuodamos filmuotis autobuse baigėme siūti drabužius, nulėkiau į Muzikinį teatrą, kur išsinuomavau čigoniškus drabužius, ir paskui jau nuskubėjome į „Girstučio“ kultūros namus, kur ir vyko „vaizdo klipų“ filmavimas. Operatorius pasakė: „Vienas dublis, ir viskas“. Ir nufilmavome. Dar ir dabar turiu tą įrašą – juokinga iki ašarų. Kažkada jau buvo bandoma sukurti „Pelenės“ remiksą, „apvilkti“ šią dainą progresyvios muzikos dūžiais. Prisiminus tą remiksą, mane ir dabar dar nukrečia šiurpas. Rodės, „Pelenė“ taip ir liks – tolimos praeities prisiminimas. Tačiau praėjusią vasarą vienas uostamiesčio aktorius vėl priminė: „Padaryk ką nors su šia daina“. Pagalvojau – kodėl gi ne. Juk dabar yra žymiai didesnės galimybės išgauti reikalingą skambesį, sukurti įdomesnę aranžuotę. Man labai patiko nauja prodiuserio sukurta aranžuotė, ypač joje gyvai skambanti gitara ir triūba.

„Mamai“. Mūsų santykiai su mama visada buvo įtempti – nuo pat vaikystės. Galbūt todėl, kad ji viena mane augino, ir pati labai daug dirbdavo, dažnai būdavo pavargusi. Mama visada turėdavo savo beprotiškų idėjų ir visada kaip feniksas pakildavo iš pelenų. Šalia tokio žmogaus sunku būti. Buvo daug ir gerų dalykų – mano laisvė buvo beveik neribojama, todėl ir kūrybiškumas, fantazija nebuvo spaudžiami. Galėjau būti tokia, koki esu. Ir jei mama kada nors ir norėdavo kažką pakeisti, tai jau būdavo ne jos valioje. Dažnai konfliktuodavome – nesutarimų būna ir iki šiol. Ji turi savo nuomonę ir ne visada nori paisyti kitos nuomonės – ir aš lygiai taip pat. Tačiau mama turi ir kitą, gerąją pusę. Ji labai daug man davė, ir dabar padeda. Kartą, kai buvo rengiamas vienas E.Mildažytės projektas, atlikėjų buvo prašoma padainuoti „kažką“ kartu su savo mamomis. Atsimenu, kaip sureagavau: „Palaukit, o kodėl „kažką“? Kodėl aš pati negalėčiau parašyti dainos?“ Tai ir buvo impulsas, paskatinęs sukurti šią dainą. Šis kūrinys – apie mus. Mama įdainuodama šią dainą labai jaudinosi, nors balsas jos labai geras – mama, kai manęs laukėsi, dainavo kartu su Veronika Povilioniene. Jaunystėje mes dažnai važiuodavome su mama ir dainuodavome įvairias dainas dviems balsais. Tuo metu mokėjau labai daug dainų – tiek liaudies, tiek estradinių.

“Gera tik vienai dienai“. Kai padainavau šią dainą vienai savo draugių, ji negalėjo nuslėpti savo nuostabos: „Jėzau Marija, juk parašei dainą apie mane“. O aš: „Na va, Jėzau Marija, parašiau“. Ir vėl ji: „Bet tu juk rimtai čia apie mane parašei“. Turiu draugių, su kuriomis kalbamės įvairiausiomis temomis. Nė viena mūsų nėra gera mergaitė, nesam tos, kurios sugeba 15 metų pragyventi su savo alkoholikais vyrais, kurie jas dar ir muša. Nė viena mūsų nemoka tarnauti vyrui – šia prasme esame labai blogos, turime šluotas su varikliais. O jeigu labai mylime, stengiamės kurį laiką būti labai geros - tačiau tik vienai dienai. „Gera tik viena dienai“ – viena mėgstamiausių mūsų kūrinių, kai ją atliekame kartu su šokėjomis, galime savęs nevaržyti.

„Draugams“. Tai ypatingas kūrinys – parašytas gana seniai. Vieną kartą šią dainą buvau įdainavusi, tačiau kūrinio nepavyko patiekti kaip norėjosi, tad jis į albumą nepakliuvo. Kitą kartą šią dainą sudainavome kartu su Gyčiu Paškevičiumi, sukūriau kalėdinį priedainį ir tai tapo lyg kalėdine daina. Tačiau ir vėl nelabai pavyko – mudviejų su Gyčiu labai skirtingi balsai. Kur jam patogu dainuoti, man nepatogu ir atvirkščiai. Be to, tuo metu aš jau laukiausi, ir daina nesuskambėjo. Po kurio laiko rengėme projektą, kuriuo norėjome paremti įdomų gydymo metodą – delfinų terapija. Renginiu reikėjo finalinės dainos. „Gal tu gali sukurti?“, - kreipėsi vieni organizatoriai. „Palauk, o kam kurti – tokia daina jau yra sukurta“, - atsakiau prisiminusi šį kūrinį. Ir taip „Draugams“, laukę 10 metų, pagaliau sulaukė savo akimirkos. Kompozitorius Linas Rimša sukūrė naują aranžuotę, kurioje skamba ir delfinų balsai. Sudainuoti „Draugams“ padėjo Asta Pylipaitė, su kurią susijęs nemažas mano gyvenimo periodas, labai gražų balsą turintį Liną Adomaitį ir savo „žentą“ Maksą.

„Sparnai tavo sielai“ (akustinė versija). Ši daina kartu su „Rebelheart“ buvo įrašyta per vieną Nacionalinės Muzikos Lygos kovų. „Sparnai tavo sielai“ atspindi visą albumo kūrimo periodą, jais jis prasidėjo, jais ir turėjo pasibaigti. Jie, kai tik gimė, taip ir skambėjo – tik balsas ir akustinė gitara. Tad klausytojams ir norėjosi parodyti tikruosius „Sparnus tavo sielai“.