Antrasis albumas man irgi dar labiau patiko. Kaip ir buvo pristatyta - du pirmi albumai bus „more party-ish“, o trečias - rimtesnis, „like cleaning up the mess (after the party).“ Ties pirmaisiais būtent tai ir jaučiasi - tos nežabotos, ypatingai pozityvius fluidus skleidžiančios energijos iš GD neatimsi. Visai mielai pasileisčiau „Uno“ ir „Dos“, jei rengčiau vakarėlį - juose tikrai šaunūs, labai smagūs ir užvedantys kūrinukai.
Realiai yra taip, kad su revoliucinguoju „American Idiot“ albumu, kuris buvo kaip uraganas muzikos pasaulyje ir pačių GD karjeroje, jie užsikėlė labai aukštą kartelę ir tuo patyrė didžiulį spaudimą, kad būtina ir toliau kurti kažką panašaus. Ir užsikrovę tą atsakomybę sukūrė dar vieną šedevrą - „21st Century Breakdown“ - dar vieną politizuotą, tokios pačios subrandintos koncepcijos roko operos tipo albumą su ilgomis, susidedančiomis iš kelių skirtingų dalių, pasakojančių atskiras istorijas, kompozicijomis. Bet po jo jau galutinai pavargo dėl viso šio reikalo rimtumo ir nusprendė atsipalaiduoti, sukuriant kažką priešingo - visiškai neįpareigojančio ir smagaus (tokio statuso grupė gali sau tą leisti, nes jai jau nieko nereikia įrodinėti). Iš pranešimų apie šių albumų įrašinėjimą buvo aišku, kad Billie’iui Joe & Co. dainos gimsta labai paprastai ir natūraliai - tiesiog byra kaip iš gausybės rago. Būtent tas ir jaučiasi. GD visai nesivargino „išlaužti“ iš savęs „kažką tokio“, o atsipalaidavo ir tiesiog įrašinėjo vieną po kito gimstančius kūrinukus. Ir jiems kaip retam kam velniškai lengvai gaunasi perteikti tokią smagią uplifting dvasią ir pakrauti tokios pašėlusios energijos. Gabaliukai nėra ambicingi ir pasaulio nepakeis, bet jų ir nereikia traktuoti rimtai (bent jau pirmų dviejų trilogijos albumų, nes, berods, trečiasis visgi bus solidesnis). Tai - tiesiog fun. Būtent todėl jie ir išleidžiami vos kelių mėnesių laikotarpyje. Gal reikėjo juos sudėti į vieną CD, bet šiaip pagal GD kontraktą ši trilogija ir taip skaitosi kaip vienas albumas. Dabar lauksim trečios - epiškos, kulminacinės dalies
P.S. Man labiausiai patinka „Fuck Time“... ar tai blogai?
Programuoti ir daryti su sistemomis JavaScript ir mySQL as dar nemoku. Mokykloj ir veliau mokiausi tik kaip pele tvirtai desine laikyti, procesoriu, ekrana ijungti ir matematikos, statybos programas turbopascal bei autocad ivaldyti.
Gerai, dirbau musicui 4 metus be atlygio kasdien. Pildziau duombaze. Kazkas gyveno is populiarumo ir reklamos. Ji arba jis turedami 27m gali savanoriauti iki begalybes. Bet kai tu 30+nothing tu turi seima negali dirbt apdoroti dizaina be atlygio. Man 69m
Pakeisciau ir pats (po metu) bet reikalingi € o ne tik savasnoras. Reikalingas kompiuteris, minimalus programavimo kursai, minimalus atlygis ir musicas skestu sirdutese
Is esmes nes visi vieni kita cia labai mylim - kodel nepadaryt rausvo su raudonu dizaino su susikabinusiu sirdziu fragmentais? Kodinis music zodis yra LOVE. love me like i am your melody
2012 m. lapkričio 7 d. 23:43:15
Nu jau vienareikšmiškai sutinku su jumis, kad "Dos" yra daug geresnis albumas negu "Uno".
Daug įsimintinesnės ir melodingesnės dainos sukasi
____________________
\"The best is yet to come..\"
2012 m. lapkričio 7 d. 21:26:54
Antrasis albumas man irgi dar labiau patiko. Kaip ir buvo pristatyta - du pirmi albumai bus „more party-ish“, o trečias - rimtesnis, „like cleaning up the mess (after the party).“ Ties pirmaisiais būtent tai ir jaučiasi - tos nežabotos, ypatingai pozityvius fluidus skleidžiančios energijos iš GD neatimsi. Visai mielai pasileisčiau „Uno“ ir „Dos“, jei rengčiau vakarėlį - juose tikrai šaunūs, labai smagūs ir užvedantys kūrinukai.
Realiai yra taip, kad su revoliucinguoju „American Idiot“ albumu, kuris buvo kaip uraganas muzikos pasaulyje ir pačių GD karjeroje, jie užsikėlė labai aukštą kartelę ir tuo patyrė didžiulį spaudimą, kad būtina ir toliau kurti kažką panašaus. Ir užsikrovę tą atsakomybę sukūrė dar vieną šedevrą - „21st Century Breakdown“ - dar vieną politizuotą, tokios pačios subrandintos koncepcijos roko operos tipo albumą su ilgomis, susidedančiomis iš kelių skirtingų dalių, pasakojančių atskiras istorijas, kompozicijomis. Bet po jo jau galutinai pavargo dėl viso šio reikalo rimtumo ir nusprendė atsipalaiduoti, sukuriant kažką priešingo - visiškai neįpareigojančio ir smagaus (tokio statuso grupė gali sau tą leisti, nes jai jau nieko nereikia įrodinėti). Iš pranešimų apie šių albumų įrašinėjimą buvo aišku, kad Billie’iui Joe & Co. dainos gimsta labai paprastai ir natūraliai - tiesiog byra kaip iš gausybės rago. Būtent tas ir jaučiasi. GD visai nesivargino „išlaužti“ iš savęs „kažką tokio“, o atsipalaidavo ir tiesiog įrašinėjo vieną po kito gimstančius kūrinukus. Ir jiems kaip retam kam velniškai lengvai gaunasi perteikti tokią smagią uplifting dvasią ir pakrauti tokios pašėlusios energijos. Gabaliukai nėra ambicingi ir pasaulio nepakeis, bet jų ir nereikia traktuoti rimtai (bent jau pirmų dviejų trilogijos albumų, nes, berods, trečiasis visgi bus solidesnis). Tai - tiesiog fun. Būtent todėl jie ir išleidžiami vos kelių mėnesių laikotarpyje. Gal reikėjo juos sudėti į vieną CD, bet šiaip pagal GD kontraktą ši trilogija ir taip skaitosi kaip vienas albumas. Dabar lauksim trečios - epiškos, kulminacinės dalies
P.S. Man labiausiai patinka „Fuck Time“... ar tai blogai?
2012 m. lapkričio 7 d. 20:53:13
Visko geresnis už UNO, tikėkimės TRE bus tikrai epinis, kaip jie pasakė;)