ViK. [asm. arch. nuotr.]Mūsų visuomenėje dainos yra vis labiau tapatinamos su „fonu“, kurio norisi arba nesinori klausytis, atliekant kasdieninius darbus, vairuojant, skaitant knygą arba tiesiog ilsintis namie ant sofos. Bet jei dainoms yra kuriama atitinkama muzika, parenkami žodžiai, vadinasi visas kūrinys turi atspindėti kažkokią tos dainos autoriaus poziciją arba autoriaus požiūrį į tam tikras situacijas ar gyvenimo klausimus.

Kavos puodeliui susitikome pakalbinti buvusį grupės „GRINGO“ muzikantą, muzikos kūrėją ir dainų autorių – ViK‘ą (tikrasis vardas – Viktoras) ir sužinoti jo nuomone, kodėl svarbu dainoms suteikti prasmę ir bendrai – kas yra ta „prasmė“ muzikoje.

Viktorai, pirmiausiai norėčiau patikslinti keletą faktų apie jus. Esu skaičius, kad nuo pat ankstyvos vaikystės buvote gan stipriai “grūdinamas“ savo tėvų? Kaip tai pasireikšdavo?

Ne tėvų, bet mamos. Taip, su tuo pasisakymu būtų sunku nesutikti. Ji visada norėjo, kad būčiau visa galva aukštesnis už kitus bendraamžius, visiškai savarankiškas, kad bet kada galėčiau ne tik apgint save, bet ir būti atsakingam už savo veiksmus, žodžius ir poelgius. Tai buvo dalis to vadinamo „grūdinimo“. Ir, ko gero, pavykusi dalis. Nors mūsų santykiai su mama visada buvo įtempti, bet už šias „grūdinimo“ pamokas esu jai be galo dėkingas. Būtent šie veiksmai padėjo „sukonstruoti“ mane kaip dorą, tvirtą ir socialiai atsakingą asmenybę.

Ar tas „grūdinimas“ neigiamai atsiliepė jūsų gyvenimo kelyje ar visgi jis atliko tokį teisingą postūmį tolimesniam jūsų, kaip suaugusio žmogaus, vystymosi procesui?

Galbūt tai keistai skambės – bet 100 proc. ir vieno ir kito. Tai buvo ne visai maloni „motyvacija“, kuri galiausiai virto į labai teisingą savimotyvaciją, kopiant „gyvenimo kalnu“.

Jūsų kūryboje vis dar jaučiasi „praeities šešėliai“, kurie turėjo vienokią ar kitokią įtaka jūsų gyvenimui, lyg nuorodos į tam tikras istorijas, kurių, panašu, jūsų gyvenime buvo išties nemažai. Kaip apibūdintumėte savo dainų tematiką?

Nieko nėra pastovesnio už išgyvenimus ir emocijas. Net tada, kai vengiame susidūrimo su tam tikromis emocijomis, tas vengimo procesas jau yra išgyvenimas. Tai užburtas ratas. Tada kyla klausimas – kam vengti, jei galima išreikšti? Kai 2004 m. pradėjau kurti muziką (tada tai dar buvo tik muzika, be žodžių), man atrodė, kad natų pagalba sugebu pasakyti kur kas daugiau, negu naudojant žodžius. Laikui bėgant, matyt, tokio tipo emocinės išraiškos pradėjo neužtekti ir teko pasitelkti „sunkesnę artileriją“ – žodžius. Mano kūryba – yra trumpų apsakymų knyga. Kiekviena daina – tai apsakymas, turintis savo unikalią pradžia ir loginę pabaigą, savo herojus, laimėtojus ir nuskriaustuosius, savo prasmę ir žinutę.

Ar dainų skambesys ir prasmė turi kažką bendro? Kokius „ingredientus“ reikėtų naudoti, kad klausytojui patiktų daina?

Visi žmonės, iš savo prigimties, yra ir unikalūs ir tuo pačiu pakankamai primityvūs. Patikėkite, jei manęs paklaustų, kurios dvi savybės manyje nuolat grumiasi – sakyčiau, kad šios dvi. Panašiai yra ir su dainų autoriais. Jų viduje nuolat verda kova tarp to, kaip sukurti unikalią dainą ir kaip padaryti taip, kad ta unikali daina skambėtų kuo primityviau. Paklausite manęs, kaip gali išvis kilti tokie nesuderinami tarpusavyje klausimai? Bet įsivaizduokite save, sakančią savo vaikui apie tai, kaip svarbu mokykloje gauti gerus pažymius, norint tapti turtingu ir pripažintu visuomenėje. Vėl gi, primityvumas ir unikalumas. Autorius plėšosi, kad „pataikytų į 2 zuikius vienu šūviu“, bet daugely atveju vis tiek pataiko tik į vieną iš jų. Ir tik autoriaus pasirinkimas – su kuo jis norėtų, kad jo dainos būtų tapatinamos – su prasmingu pasakojimu ar su populiariąja geltonąja spauda. Beje, abu variantai turi teisę į egzistavimą.

Tai prasmė yra visgi pagrindinis dainos „ingredientas“?

Aš sakyčiau, kad ji turėtų būti neatsiejama kūrybos dalimi. Kaip ir bet kokioje kitoje veikloje, pirmiausiai turi suvokti, kodėl tu tai darai ir ką tu tuo nori pasakyti, o paskui imtis veiksmų. Jei mes suskirstytume visą dainos kūrimo procesą į smulkesnius procesus, pamatytumėte, kad ilgiausiai užtrunka pačios minties paieškos ir prasmės suteikimas tai minčiai. Daugelis autorių bando apeiti šį, daug energijos reikalaujantį, procesą, kol galiausiai gauname labai daug primityvios kokybiškos muzikos, kurią noriai transliuoja masinės media priemonės, sukurdami mums tik muzikinį „foną“, kuriame klausytojui neįmanoma atrasti prasmę. O klausytojas tikrai jos ten ieško, patikėkite. Tas pats kaip ir su knyga, niekas neskaitytų knygų, jei nenorėtų sužinoti tam tikros informacijos arba gauti atsakymus į savo rūpimus klausimus. Prasmingos dainos didina muzikos meninę ir emocinę vertę.

Savo dainose dažnai gvildenate taip vadinamus „amžinus klausimus“ susijusius su žmonių tarpusavio santykiais, šeima, laiko trūkumu, vaikyste, motyvacija siekti ir t.t. Ar nebus taip, kad išsisemsite reikštis muzikoje apie tai?

Šie klausimai visada buvo svarbūs. Manau kiekvienam žmogui jie visada bus aktualūs, ar būtum paauglys, ar studentas, ar įmonės vadovas. Žinote, kaip Maslow poreikių piramidėje, pirmoje vietoje vis tiek yra baziniai poreikiai. Tas pats ir čia – kad ir kiek esi pasiekęs ar nuveikęs gyvenime, šių temų aktualumas neišblės. Ar aš kalbėsiu apie tai ir toliau? Nesu tikras, nes yra dar daug kitų temų, kuriomis aš norėčiau pasireikšti. Ir kai atrasiu tam tinkamiausią būdą, būtinai tai parodysiu muzikos pagalba.

Ir pabaigai – ar manote, kad visa muzika turi turėti prasmę

Man atrodo net pats žodis „prasmė“ turi turėti prasmę ir, ko gero, ją turi.