Šmaikšti, lengvai skaitoma koncerto apžvalga. Būtent tokio pasirodymo iš Iron Maiden aš ir tikėjausi. Šiek tiek liūdina, kad net geriausios koncertinės salės, t.y. Žalgirio sporto arenos akustinė situacija vis gi nėra optimali. Tobulo skambesio koncerto metu sunku tikėtis, nes čia garso stiprumui atseikėta didžiausia dėmesio dalis. Esu žiūrėjęs ne du ir ne tris Iron Maiden live on DVD ir nepmenu, kad būčiau žagsėjęs iš susižavėjimo. DVD "The History of Iron Maiden Early Days" vokalistą Di'Anno nuolat užgoždavo gitaros. Geriausiai pavykęs, mano galva, "Iron Maiden Flight 666". O šiam koncertui pareklamuoti per LTV rodytas Skrydis nr. 666 manau atitinka Einaro aprašytą vaizdą Kauno Žalgirio arenoje. Žinoma, čia aš galiu tik spėlioti, bet norėčiau, kad bent arti to būtų.

Ačiū už įdomią apžvalgą-recenziją.

Tai nebus recenzijos?  Nu gerai, tada aš parecenzuosiu, nors man ir nepriklauso.

Visų pirma, priekaištas organizatoriams. Nuo kada yra įprasta neskelbti viešai, kad apšildanti grupė gali savo pasirodymą pradėti anksčiau nei oficiali renginio pradžia (20:00)? Ateinu 19:50, o „Lord of the Lost“ jau ant scenos. Pirmą kartą tokį bajerį stebiu, dar patikrinau visus informacijos kanalus, ar tikrai nesapnuoju – bet ne, niekas nieko niekur. Aišku, čia Live Nation, tai tikėtis, kad nebus nors kokiam renginyje kažkokio komunikacijos liapsuso, būtų naivu. Bet aš vis tiek stebiuosi atsainumu lankytojų atžvilgiu.

Patys „Lord of the Lost“ skambėjo labai gerai. Nepažįstu šios grupės, bet matyt, kad teks susipažinti. Skambėjo kaip konvencinis sunkus metalas, bet su slėpiningu prijautimu pop muzikai, nes priedainiai skambūs, dainų konstrukcijos nesudėtingos, rifai irgi tokie, kad iškart įsimeni. O energija ant scenos buvo labai jaunatviška, netgi kiek kontrastavo su vėliau išėjusiais Iron Maiden, kurie pasirodė dar labiau oldskūliniai nei galėjai tikėtis. Tiesa, per kiekvienos dainos solo kartoti raktinius žodžius „Kaunas“, „Lithuania“, „Are you (įterpkite žodį)?“ – mano skoniui pertemptas, dirbtinokas bendravimas su publika. 

Bet nereikia suprasti, kad „Iron Maiden“ atrodė kaip senjorai su lazdelėmis scenoje... kaip tik atvirkščiai: atrodė kaip senjorai ant steroidų. Bet pačios manieros ir judesiai labiau atsidavė klase. O labiausiai energija tryško Dickinson'as. Taip pat ir jo balsas: jam 63 metai, tokio amžiaus vokalistai paprastai tikrai neskamba taip gerai kaip jaunystėje. Bet Bruce'as skambėjo super stipriai. Aš manau, kad kas ir galėjo palikti prėską įspūdį, tai garsistų darbas arba arenos akustika – jo žemos natos skambėjo paskendusios gitarų garse, o aukštos natos per daug rėžė ausį, nors buvo dainuojamos švariai. Taip pat grupė turi tris gitaristus, tai kai jie visi groja vienu metu, gauni tokią stiprią sieną garsų. Toks jausmas, kad garsistai labiau pratę įgarsinti vieną gitarą. Na, bent jau daugeliu atvejų neturiu pretenzijų boso ir būgnų garsui. 

Tai bet akustinis aspektas yra vienintelis abejotinas viso pasirodymo aspektas. Kaip ir minėjau, Bruce'o vokalas puikus, instrumentalistai savo darbą atliko nepriekaištingai, energijos netrūko, o labiausiai prikaustantys buvo scenografiniai sprendimai. Sceninės dekoracijos labai saikingos, nors bendrai viską būtų galima apibendrinti teiginiu „gigantizmo sindromas“. Per koncertą atidarančią „Senjutsu“ į sceną įžengė trimetrinis samurajus, kuris iš tolo atrodė tikrai kietai. Tiesa, jis galėjo padaryti ir kažką daugiau nei pasipozuoti prieš žiūrovus, būčiau norėjęs, kad jis su kardu užsipultų kažką iš grupės narių. Šita klaida buvo ištaisyta vėliau per „The Trooper“, tik samurajų pakeitė kažkoks kitoks agresyvus veikėjas. Bet tai čia tai niekis, per koncertą uždarančią „Aces High“ virš scenos pakibo už pačią sceną didesnis „Spitfire“ lėktuvėlis su britiška simbolika. To buvo galima tikėtis, nes prieš „Aces High“ nuskambėjo iškarpa iš legendinės Čerčilio 1940-ųjų kalbos „We shall fight on the beaches“. Bet man vienas klausimėlis: kaip ten pavyko iškelti tą masyvų lėktuvėlį virš scenos, kol žiūrovai tamsoje reikalavo biso – tikrai būtų buvę įdomų iš arčiau stebėti visą procesą.

Kiti įdomesni scenografiniai sprendimai: Bruce'as švaistėsi su liepsnosvaidžiu per Flight of Icarus. Tai, kad jis kas kelias eilutes paleisdavo liepsnytę, neatrodė super efektingai, vėlgi, būčiau norėjęs, kad pats Bruce'as užsidegtų, būtų tikresnė Ikaro impersonacija. Bet tuomet Bruce'o nebeturėtume, tai gal ir gerai, kad taip neįvyko  Na, daug daugiau liepsnų pasimatė pačioje dainos pabaigoje, ten jau buvo deramas liepsnų kiekis, kad suprastum, kad daina tikrai apie Ikarą. Run To The Hills pabaigoje – labai smagus momentas, kai Bruce'as bėga per imituojamą minų lauką ir po jo kojomis sproginėja sceninė pirotechnika. O kai jis pats nuleido „TNT“ svirtį, tai vėlgi, pirotechnikos kiekis buvo panaudotas pakankamas, kad galėjo pasitaupyt ir „Flight of Icarus“ dainai.

Beliko dar vieną aspektą paminėti: dainų pasirinkimas. Pradžioje išgirdome tris „Senjutsu“ dainas (titulinė, „Stratego“, „The Writing of the Wall“), po to skambėjo keletas mažiau žinomų, bet stiprių repertuaro dainų („Revelations“, „Blood Brothers“, „Sign of the Cross“), o didžioji koncerto dalis skirta didiesiems hitams: „Flight of Icarus“, „Fear of the Dark“, „Hallowed Be Thy Name“, „The Number of the Beast“, „The Trooper“, „Run To The Hills“, „Aces High“. Tiesa, vietos setlist'e rado ir debiutinio albumo daina „Iron Maiden“ (matyt, čia kertinis kiekvieno Iron Maiden koncerto elementas), o bise pasirodė ir kiek mažiau garsi daina „The Clansman“. Visas sąrašas gana konvencinis, hitų mėgėjai tikrai turėjo likti patenkinti, naujajam albumui taip pat skirta šiek tiek dėmesio. Man asmeniškai vis tik labiausiai patiko „Blood Brothers“, o ypač „Sign of the Cross“ – scenografija paprasta, bet labai tinkanti šiai dainai (tas šviečiantis kryžius – puikus akcentas), pati daina man be galo patinka.

Po koncerto eidamas iš Žalgirio klausiausi greta einančių žmonių sofistikuotų ir ne tokių sofistikuotų diskusijų, bet bendras visų įspūdis apie koncertą tikrai pozityvus. Aš irgi vertinčiau koncertą labai gerai, profesionaliai padirbėta ir daug energijos grupė atidavė. Jei tik garso kokybė būtų buvus švaresnė, būtų išvis fantastika.