Giedrė. [Monikos Penkutės nuotr.]Sekmadienį TV3 muzikiniame šou „X Faktorius“ įvyko išskirtinė premjera: dainų autorė ir atlikėja GIEDRĖ su savo senu scenos bičiuliu Marijonu Mikutavičiumi pristatė naują baladę „Šiaurės vėjas“. Dešimtmečiais pažįstamiems atlikėjams tai – pirmas bendras darbas, apie kurį pasakodami šiame interviu abu leidžiasi į pašėlusios praeities prisiminimus ir žmonių santykių kilpas.

Judu žengiate tuos pačius žingsnius scenoje ir aplink ją panašų laiką, kurį jau galima skaičiuoti dešimtmečiais. O kokia buvo jūsų pažintis?

GIEDRĖ: Kažkada aš dainavau grupėje „Dogbones“, o Marijus – „Bovy“. Vyko koncertas Vilniuje, pub‘e „Prie Universiteto“, ir mūsų grupė apšildė „Bovy“. Man buvo 17-a. Tuo metu man apšildyti „Bovy” buvo tas pats, kaip su Axl Rose stovėti vienoje scenoje. Man atrodo, kad Marijonas tada nepasisveikino su manimi! (Kvatoja.) Nors labiau tikėtina, kad aš, būdama intravertė, tuo metu tiesiog dar nebuvau išmokusi bendrauti.

O šiaip, nuo pat „Bovy” laikų Marijono balsas man buvo ir yra kažkas labai artimo. Ir kažkodėl atrodo, kad Marijus yra lygiai toks pats intravertas, kaip ir aš, tik gerai išauklėtas ir išmokęs bendrauti. Ko gero, todėl mes susikalbame ir be žodžių. (Šypsosi.)

MARIJONAS: Nuoširdžiai pasakius, nepamenu, kada mes susipažinome. Turėjome pradėti bendrauti maždaug 1994-1995 metais. Maždaug tada mūsų grupė iširo ir aš tapau klajokliu, dirbau muzikinėje laidoje televizijoje, ten bendravau su daugybe lietuviškos muzikos grupių.

Kviesdavomės į laidas ir transliavome beveik visą įdomesnę to meto muziką, greičiausiai, kažkaip taip susipažinome, kai Giedrė dainavo su „Empti“. Aišku, nereikia atmesti to, kad visi pramogų verslo atstovai trindavosi tuose pačiuose baruose, tad gal susitikome ir kur nors virš kokteilio taurės.

Paskutinį praeito amžiaus dešimtmetį iki tol gana populiarus rokas po truputį užleidinėjo pozicijas, sparčiai populiarėjo elektroninė šokių muzika. Labai intensyvūs šioje srovėjo buvo klaipėdiečiai, bet Vilnius irgi pradėjo „kilbasinti“ savus hausus, reivus ir tranzus visokiose legaliose ir nelabai erdvėse. Maždaug tokiam kontekste grupė „Empti“ buvo visiškai savo vietoje ir vieni populiariausių to meto veidų.

Keletas hitų iš jų albumo „Estrada“ grojo visose radijo stotyse ir šokių klubuose. Taigi, kadangi visada noriu „prisimazinti“ prie populiariausių, tai kažkaip ir susipažinome. O galiausiai Giedrė dar ištekėjo už mano gerai pažįstamo montažo režisieriaus, tad kaip ir esam senų laikų bičiuliai.

Giedre, kodėl dabar Marijoną pakvietei dainuoti kartu? Ar jis taip iškart ir sutiko? Gal daug kartų teko gerti arbatą, kalbėtis apie vėjus, kol tai išsivystė į kūrinį?

Kai kūriau „Šiaurės vėją”, negalvojau apie duetą. Iš pradžių įrašiau dainą viena. Tik vėliau, beklausydama jos, sakiau dainos prodiuseriui Faustui Venckui, – brač, turi būti duetas. Tuomet mąsčiau, su kuo norėčiau dainuoti kartu. Namuose dalinausi įvairiomis pavardėmis su savo šeima. Jau buvau išvardinusi beveik visas vyriškas Lietuvos atlikėjų pavardes, kaip tame žaidime – „Kitas”. Ir tada, eureka! Mano dukra sako: „Taigi su Marijonu!” Viskas, yra. (Juokiasi.) Parašiau Marijui, jis išklausė dainą ir pasakė „darom”.

Ir tai yra super duetas. Mūsų tembrai gerai dera. Toks vienas balsas gaunasi. Abu esame vienodos manieros.

Marijonas Mikutavičius. [Dainiaus Cėplos nuotr.]Marijonai, kaip pats reagavai, kai sena bičiulė paskambinusi pasiūlė dainą. Kuo tau patiko „Šiaurės vėjas“?

Kai Giedrė man paskambino su pasiūlymu, aišku, iš pradžių pasilaužiau. Buvo gana netikėta, nes aš toks labiau rėksnys, o Giedrė – subtilesnė, tad kažkaip niekada nebuvau jos muzikos agendoje. Šiaip aš visada už bet kokias avantiūras, bet beveik visada įsijungia šiokia tokia baimė, kad gali sumauti gero žmogaus kūrinį, kuris irgi buvo geras, kol tu ten neuždainavai. Bet smalsumas beveik visada nugali ir štai aš jau studijoje, stengiuosi prie mikrofono ir keikiu Giedrę, kad ji ten prigalvojo per daug gudrybių mano tiesmukam dainavimui. (Juokiasi.)

Galiausiai, rezultatas, mano ausimis, gavosi labai geras. Pirmiausia, pagarba Giedrei, nes tai jos kūrybos daina ir ji jau buvo absoliučiai graži be manęs. Antra – mūsų balsai išties visai neblogai dera. Kažkada pajautrėjęs nuo vyno ir paklausęs tą dainą net susigraudinau ir parašiau Giedrei žinutę: „Jeigu tai nėra gražu, tai nežinau, ką žmonės laiko grožiu“. Arba kažkaip panašiai.

Dainos tekstas išties paveikus. Klausantis žodžių „laukimas laiko kilpoje”, tarsi išnyra du žmonės, kurie mintinai žino, ką kuris pasakys. Lubos virš jų galvų – vis tos pačios, ir nuotykių su vėjeliu jau nebėra. Visi tie žvaigždynai, saulė ir lietus, visos tos iškylos, kelionės, – tai buvo kažkada. Ir belieka išsirėkti, kaltinant kitą tuo, kad kilpa veržia. O jis – tas kitas, iki skausmo fainas, atsiprašys už abu?

GIEDRĖ: Viskas gana tiksliai nupasakota, nesutikčiau tik, kad gyvenimas praeityje ir „pro šalį“. Kaip tik viskas vyksta esamuoju ir pastoviuoju laiku. Lyg suktumėmės apžvalgos rate, kuris nesustoja. Yra kur pasižvalgyti. Tuo labiau, kad ne iš pirmo karto pamatome svarbiausias gyvenimo detales, kad ir tas pačias savo klaidas ant kito žmogaus veido.

Kažkada tas apžvalgos ratas sustos. Nenoriu sugadinti vakarėlio, bet taip jau tekstas susidėliojo, kad iš kilpos ištrūkus užkloja nenusakomos spalvos dangus. Pavadinkime tai tiesiog aštresniu žodžių žaismu, panaudotu priedainio popsinei melodijai būti nepersaldintai. O gal ir vienai kitai ašarai išspausti. Aš pati sunkiai tramdžiau ašaras, įrašinėdama šią dainą. Kažkoks ypatingo jautrumo gumulas stovi gerklėje, dainuojant „Šiaurės vėją“.

Tamsėja vakarai, ateina žiema. Tuoj šiaurės vėją pajusime tiesiogine prasme. Kokios žiemos lauki tu, Giedre?

„Šiaurės vėją“ taupiau vėlyvam rudeniui ir žiemos pradžiai. Ne dėl to, kad jau visiškai emocinės šakės būtų, o kaip tik, kad atitiktų visą tamsaus periodo pulsavimą. Visada gera žinoti, kad ne tave vieną šaltis užknisa. Aš žiemą tiesiog priimu. Svarbiausia, nepamiršti kvėpuoti, besisukant laiko kilpoje ir žvalgytis. Tikrai rasiu kažką gražaus, ką buvau pražioplinusi ir niekada dar nepatyrusi.



Dainos premjera: