Aras Vėberis. [Grupės archyvo nuotr.]Besibaigiant „Naktinių personų“ turui po Lietuvą pagalvojau, kad dabar pats laikas prisiminti žmogų, kurio dainų žodžius mintinai moka toli gražu ne vienas lietuvis. Koks jis – Aras Vėberis – man pasirodė? Abiem kojomis stovintis ant žemės, nedaugžodžiaujantis ir nepilstantis iš tuščio į kiaurą. Visai toks, koks atrodo ir ant scenos.

Po ilgo laiko tarpo vėl buvai užlipęs ant scenos. Koks buvo jausmas? Ar esi patenkintas tuo, ką padarėte?

Toks, kokio ir tikėjausi – pasaka. Iš tikrųjų nenusakomas jausmas, kai tu stovi scenoje, o priešais tave – geranoriškai nusiteikusi daugiatūkstantinė minia, kuri spinduliuoja teigiamą energiją, ir tu ją sugeri. Net nežinau, su kuo būtų galima tai palyginti.

Ilgą laiką nebuvai tiek daug matomas ar girdimas...

Mažiau matomas ar girdimas greičiausiai buvau dėl to, kad atsisakinėjau visų kvietimų į interviu, televizijos laidas, dalyvavimo TV projektuose. Nors 2007 metais vieną pasiūlymą priėmiau, bet tik dėl įdomumo sau pačiam ir smalsumo. Projektas vadinosi „Ledo žvaigždės“. Buvo įdomu pabandyti ir išmokti čiuožti pačiūžomis. Net iki šiol karts nuo karto nueinu pačiuožinėt. Nusipirkau geras pačiūžas.

Tai kaip karvė ant ledo nesijauti?

Dabar jau ne (šypsosi).

Kaip pats pasikeitei per tuos metus, kai nebuvai scenoje?

Nežinau. Pasenau (juokiasi). Laikas juk bėga - dvylika metų yra nemažas laiko tarpas. O iš tikrųjų apie tai turėtų kalbėti kiti. Juk nepulsiu savęs girti ar juo labiau peikti. Būtų nekuklu.

Esi kuklus žmogus?

Nepasakyčiau, kad labai kuklus. Gal greičiau kultūringas.

Ką gali pasakyti, išbandęs tiek karjerą scenoje, tiek versle ir kitose srityse - kas vis dėlto tau priimtiniau ir kodėl?

Mane traukia viskas, kas įdomu ir ko dar nesu pabandęs. Man viskas įdomu. Verslas įdomu, jeigu jis mielas, ir ypač, jeigu sekasi. Įdomu muzika, kuri visą gyvenimą mane ir lydi. Negalima sakyti, kad iširus grupei aš visiškai nutraukiau muzikinę veiklą. Neskubėdamas, po truputį kažką parašydavau kitiems. Ryšys su muzika tuos dvylika metų, kai manęs nebuvo scenoje, vis tiek egzistavo.

Kurti dainas ir užsiimti verslu, atrodo, yra du skirtingi ir nesuderinami dalykai. Taip jau priimta manyti, kad kūrėjai labiau vadovaujasi širdimi, o verslininkai - protu. Kaip šie du skirtingi dalykai pas tave dera?

Aš nežinau, iš kur tokia mintis, bet nieko nėra vien tik juodo arba vien tik balto. Kitas dalykas, muzika yra lygiai tas pats verslas, kaip tu bežiūrėtum. Be finansų muzikos negali būti. Ir nebūtinai muzikos – bet kokio meno. Nuo pat senų senovės be palaikymo, be mecenavimo joks menas negalėjo išsilaikyti ir gyvuoti.

Taigi ta kuriama iliuzija, kad menininkai gyvi oru ir kūryba netiki?

Menininkas gyvas savo darbais, jeigu tuos darbus sėkmingai parduoda.

Kaip manai, ar gerai muzikai reikia reklamos, skandalų ir t.t.?

Gerai (juokiasi). Kai atlikėjai ar grupės nesugeba į save dėmesio atkreipti savo muzika, bandoma save reklamuoti skandalais ar papais, jei juos turi, ar dar kuo nors. Gerai muzikai tikrai nereikia skandalų.

O, tavo manymu, Lietuvoje tokios yra?

Yra tikrai daug. Bet pasakysiu kiek kitaip – Lietuvoje visais laikais buvo ir iki šiol yra labai gerų atlikėjų, muzikantų. Jie tau gali sugroti ką tik nori, lygiai taip pat, kaip tai skamba užsienietiškame originale, kartais net geriau. Bet čia yra kitokia problema. Kiek daug yra gerų atlikėjų, tiek proporcingai mažiau yra gerų kūrėjų. Jei pasižiūrėtume, kas Lietuvoje kuria populiariąją muziką, šou biznį – pagrindinius kūrėjus, gaminančius dainas kaip konvejeris, suskaičiuotume ant vienos rankos pirštų.

Tavęs dažnai prašo sukurti dainą?

Labai dažnai ir labai dažnai aš tiesiog atsisakau. Būna, man nepatinka atlikėjas, kuris į mane kreipiasi. Būna, nepatinka tai, ką jis daro arba darė iki šiol. Sugroja simpatijos, antipatijos. Būna, kad tiesiog nenoriu, negaliu, neturiu laiko. Ne vieną kartą į mane kreipėsi su prašymu parašyti visą albumą. Kad ir kaip man patiktų atlikėjas ar grupė, bet viso albumo niekada nerašiau ir nesiruošiu rašyti. Vieną, kitą dainą galima pabandyti, bet tik tada, kai norisi pačiam. Aš niekada jų kaip konvejeris nerašiau, kaip blynų nekepiau ir niekada to nedarysiu.

Aras Vėberis. [Rūtos Sinkevičiūtės nuotr.]Ar galėtum sutikti, kad kuriantys žmonės vis dėlto yra jautresni?

Gali būti. Tikrieji kūrėjai visada kažkokie kitokie.

Jiems yra sunkiau?

Bet kuri veikla yra sunki. Ar tu prekybininkas, ar valytojas, ar verslininkas, ar statybininkas, ar muzikantas. Bet kuri veikla yra sunki ir reikalaujanti daug jėgų, atsidavimo. Man keista, kai daug kas galvoja, kad šou biznyje visi keliai rožėmis kloti, viskas lengva, paprasta – išėjai, padainavai, ovacijos, gėlės, spiegimas, klykimas. O už viso to... Tarkime, atlikėjas užlipo į sceną, padainavo trijų minučių trukmės dainą. Visi paplojo, atlikėjas nusilenkė ir nulipo nuo scenos. Už tų trijų minučių pasirodymo scenoje slypi labai ilgas ir didžiulis darbas įrašų studijoje, įvaizdžio kūrimas, pasiruošimas ir visa kita. Ir tai, ką žiūrovas pamato scenoje - tik ledkalnio viršūnė.

Kaip manai, kodėl vis dėlto muzika žmonėms reikalinga? Juk gyventi be jos būtų galima. Ji – ne maistas, ne oras, ne miegas, absoliučiai nebūtinas dalykas, bet žmonės kažkodėl skiria jai savo brangų laiką, domisi, skaito interviu, diskutuoja...

Pasirodo, be to negalima apseiti. Muzika žmones lydi praktiškai nuo akmens amžiaus ir tikriausiai lydės. Kodėl – tiksliai galbūt galėtų atsakyti psichologai ar kokie nors paramedikai. Visi tikriausiai žino, kad muzika turi net gydomųjų savybių. Gal mes patys net neatkreipiam dėmesio, bet muzika mus lydi visą laiką – namie, automobilyje, kavinėje, darbe, parduotuvėje, šventėse, gimtadieniuose, net laidotuvėse. Kur žmogus benueitų, visur nuo pat ryto iki vakaro lydi muzika.

O pats jauti, kad tau jos reiktų?

Taip. Ypač reikėjo anksčiau. Perki savo mėgstamų grupių kompaktus, kolekcionuoji juos. Vienokį dainų rinkinį pasidarau važiuojant į ilgesnes keliones, kitokį – važinėjantis po miestą. Nors mieste dažniausiai klausau radijo. Bet tai - ta pati muzika.

Esi iš tų, kurie linkę pasitikėti ir tikėti žmonėmis, ar saugaisi nuo jų, bijai apgaulės, sunkiai prisileidi?

Tikėk netikėjęs, bet anksčiau ar vėliau tu dėl to begalinio ir aklo pasitikėjimo nudegsi. Ne visi žmonės yra angeliukai ir tik laiko klausimas, kada visais pasitikėdamas „užsirausi“ ant velnio. Todėl nori ar nenori, laikui bėgant, tu save išsiugdai ir išsitreniruoji visų neprisileisti, o jei ir prisileisi, tai ne iš karto. Su kai kuriais užtenka minutės laiko bendravimo ir jau aišku, kad su šituo žmogum tu daugiau nebebendrausi.

Buvai užsirovęs ant „velnio“?

Ir ne vieno. Jų buvo labai daug. Tas pasitikėjimas, draugiškumas yra tiek kartų pakišęs koją, tiek kartų buvau nudegęs... Bet tai yra gerai, tai – gyvenimo patirtis. Taip ir turi būti.

Bet kokia patirtis yra gerai?

Be abejo.

Kaip manai, ar įmanoma pasimokyti iš kitų klaidų, pamokymų? O gal pamokyti mus gali tik savo pačių skaudžios klaidos?

Kaip bebūtų gaila, dažniausiai didžioji dauguma mokosi tik iš savų klaidų. Apie svetimas klaidas jie gali skaityti, klausyti pasakų, bet kol savo kailiu to nepatiria, beprasmiška skaityti moralus ir aiškinti apie gyvenimo tiesą. Jeigu žmonės mokytųsi vieni iš kitų klaidų, gyventumėme idealiame pasauly. Visi būtų neklystantys, idealūs. Būtų kažkokia idilė.

Nesenai socialiniame tinkle rašei: „Nesigailėk, jei nesigaus. Gailėkis, jei nepabandysi.“ Yra tokių dalykų, kurių nepabandei ir dabar gailiesi?

Manau, kiekvienas jų turime, nes karts nuo karto gyvenimas mums visiems suteikia kažkokį įdomų šansą, bet ne visi sugeba paimti tai, ką duoda tas gyvenimas ir dėl to truputį gaila. Tada sėdi ir galvoji: „Gal gyvenimas suteiks antrą šansą?“, ką, beje, irgi dažnai daug kas gauna. Bet kai neišnaudoji antrojo, esi tiesiog kvailys.

Kas tai – baimė klysti?

Aš irgi nežinau, kas tai. Baimė klysti? Visi mes klystame ir ne veltui yra, nors ir banalus, bet teisingas posakis, jog klysti žmogiška. Juk mes ne kažkokie robotai. Tik iš tų klaidų reikia mokytis.

Gyvenime esi linkęs rizikuoti?

O taip. Besąlygiškai.

Dažniau dėl to tenka džiaugtis ar liūdėti?

Įvairiai. Juk bet kokia rizika yra kaip loterija – pasiseks arba ne. Niekada nelaimėsi loterijoje, jei nenusipirksi bent vieno bilietėlio. Jo nenusipirkęs neturėsi net šanso laimėti.

Galėtum save pavadinti sėkmingu žmogumi?

Kas kaip supranta tą sėkmę. Pasakysiu kitaip - gal kiek bjauriai, bet taip yra: yra žmonių, kurie man pavydi. Ko pavydi, aš ir pats nežinau, bet jeigu jie kažko man pavydi, vadinasi, man sekasi.

Aras Vėberis. [Grupės archyvo nuotr.]Neseniai vienas kalbintas žmogus pasakė, kad kai esi jaunas – viskas yra ryškiau. Meilė stipresnė, liūdesys gilesnis ir t.t. Ar galėtum pritarti šiai minčiai?

Gal paauglystėje ir jaunystėje yra jaunatviškas maksimalizmas, entuziazmas, užsidegimas. Bet aš nesutikčiau su šitais žodžiais. Nemanau, kad vyresnio amžiaus žmonių tarpusavio meilė yra mažesnė. Kaip tik – ji didesnė, brandesnė negu nesusitupėjusių jaunuolių. Pas juos kaip tik ir nėra meilės, tik trumpalaikė aistra. Sunku pasakyti. Tačiau nesutinku.

Galėtum pasakyti, kad save pažįsti?

Aš norėčiau taip pasakyti, tik nežinau, ar galiu.

Vis dar save nustebini?

Taip. Aišku, kuo toliau, tuo rečiau, bet vis dar pavyksta. Vadinasi, dar yra kur tobulėti (juokiasi).

Kadangi esi vienas grupės „Naktinės personos“ kaltininkų, sunku nepaklausti, kaip atsirado jūsų pavadinimas?

Seniai seniai mums reikėjo sugalvoti grupės pavadinimą. Norėjome dalyvauti viename konkurse, kur paduodant dainų fonogramas reikėjo įvardinti, kas čia tokie. Tada, beje, mes dar buvome trise, o ne dviese. Kiekvienam padaviau po popieriaus lapą. Visi surašė tai, ką įsivaizdavo, tuomet pasiėmę tuos lapus braukėm tai, kas nepatinka, ir galų gale apsistojome ties mano pasiūlytu pavadinimu. Dėl nakties... Mes save laikėme romantikais, ir vis dėlto man naktis atrodo romantiškesnė už dieną. Todėl atsirado žodis „naktinės“. Žodis „personos“ buvo sugalvotas, kad sustiprintų tą romantiką kažkuo konkretesniu. Kad ta romantika nebūtų tokia išskydusi, palaida ir nuplaukusi (juokiasi).

Tavo dainos atsiranda iš asmeninių potyrių?

Nežinau. Aišku, iš išgyvenimo, iš patirties, aišku, iš širdies. Kad kažką dėl kažko parašyčiau specialiai, tikriausiai nėra buvę. Tiesiog rašai dainą ir tau iš pasąmonės ateina kažkokios frazės ar dar kažkas, bet tu nesusimąstai, iš kur jos. Nėra jokios dainos kūrimo formulės ar recepto, kaip tai padaryti, kaip tai sukurti. Kiekvienas daro taip, kaip sugeba. Ir tai gaunasi, tai nesigauna. Nuo to niekas irgi neapdraustas. Yra prirašyta daug dainų, kurios nė dienos šviesos neišvydo – vienos negeros, kitos silpnokos.

O kas nusprendė, kad jos nėra geros?

Patys. Kai kurias gal net gėda parodyti, bet tai normalu. Taip ir vyksta visas tas darbas. Nėra taip, kad šiandien atsikeli, parašai dainą, rytoj įrašysi, o poryt atiduosi į radiją, tegu groja. Taip niekada nebuvo ir nebus.

Neretai išgirstame, jog dabar žmonės myli daiktus labiau nei kitus žmones...

Taip buvo visais laikais. Bet taip elgiasi tik materialistai.

O tu?

Tikrai ne. Netgi priešingai... Tarkim, gitaros – pas mane jų gyvas velnias pasikeitė. Kad ir prieš šitą koncertinį turą pirkau naują gitarą. Prie kažkokio daikto neprisirišu, juos vis keičiu. Čia kaip ir su automobiliu: taip, man automobilis labai reikalingas, taip, aš prie jo pripratęs, man tai patogi priemonė, bet jį irgi keiti. Per savo gyvenimą jau pakeičiau gal penkiolika automobilių ir greit vėl keisiu.

Ar pagauni save blaškantis tarp norų, tarp pasirinkimų? O gal kaip tik labai tvirtai stovi ant žemės?

Ką reiškia besiblaškantį tarp norų? Norai arba yra, arba nėra, kaip ir svajonės. Klausimas kitas – ar tos svajonės išsipildo, ar ne. Jei tu kažko nori ir užsibrėži tikslą - tu jį ir pasieksi. Aišku, gyvenime visko buvo, kaip ir visiems. Buvo blaškymosi etapų, buvo ir nesiblaškymo. Visokių žmogus gi praeini.

Gyvenime daugiau sutikai įdomių ar beveidžių žmonių?

Man visi žmonės įdomūs.

Atrodo, tu - optimistas?

Žiaurus. Prieš daugiau nei dešimt metų man psichologas pasakė: „Arai, čia jau ne optimizmas. Čia – virš optimizmo. Tai jau yra lengvabūdiškumas.“ Čia dar senuoju grupės laikotarpiu (šypsosi).

Pabaik sakinį: "Rytojui reikia nedaug, tik..."

Manau, ne tik man, bet ir visiems žmonėms reikia tiktai laimės. Kai visi aplinkui laimingi, tai ir tau pačiam žymiai smagiau ir lengviau gyventi. Tarp laimingų žmonių ir pats nori nenori tampi laimingas.