Nuotr. aut. Temsta Photography (Gabrielė Pilkauskaitė)Pandemijos „dėka“ pristatėme šią rubriką, kurią buvome primiršę, bet sugrįžtame su labai įdomiu jos atstovu – Augustinu Bėkšta. „Esu garso režisierius ir muzikantas iš Vilniaus. Groju grupėse „Juodvarnis“ ir „Black Citrus“ bei dirbu kaip laisvai samdomas garso režisierius“, – taip save pristato Augustinas.

Tie, kam nėra svetima sunkiosios muzikos scena Lietuvoje, Augustinas nėra nežinomas. Įkvepiantis grojimas bosine gitara, kuriam muzikantas kartais net ir tikrąja to žodžio prasme atiduoda paskutines savo jėgas ir meistriškai išraiškingas būgnijimas, padėjęs atrasti įdomų užsiėmimą – tapymą ant būgnų plastikų.

Kaip ekspresyvus blastinimas sąveikauja su tapyba ir koks viso to rezultatas? Plačiau Augustino Bėkštos pasakojime.

Kaip kilo idėja tapyti ant būgnų plastikų?

Idėja tapyti ant „nugrotų“ būgnų plastikų man kilo prieš maždaug trejus metus. Vieną dieną, besitvarkant repeticijų studiją, apsidairęs supratau, kad prisikaupė tikras plastikų „laužas“. Ėmiau galvoti, kaip čia juos pernaudot, kad, taip sakant, būtų „zero waste“. Kaip tik tuo metu mano tėvas, išėjęs pensijon, grįžo prie savo seno pomėgio – tapybos. Pamaniau, kad, kodėl nepažiūrėjus į tuos apvalius plastikus kaip į drobę. O ir formatas unikalus – ne stačiakampis, o apvalus. Norėjau išbandyti kažką naujo, tad ėmiau lieti dažus su silikonu ant plastikų ir taip gimė tie „pasauliai“. Pasidarė įdomu stebėti, kaip išpylus dažus, jie patys teka ir rasdami savo kelią taip sukuria kažką panašaus į planetą ar šiaip kokią abstrakciją.
Tuo metu pasijutau labai originalus. Pagalvojau: „Geras, nejaugi niekam anksčiau nekilo tokia mintis? Juk taip akivaizdu.“ Tačiau praėjus kelioms dienoms po pirmo bandymo visai netyčia užėjau į grupės „Gojira“ būgnininko tinklapį. O ten – visa piešinių ant būgnų plėvių galybė! Tą akimirką kiek nuliūdau, kad ne man pirmas tokia mintis šovė, tačiau neilgai trukus jau keliavau užsipirkti naujos dažų partijos.
Šiuo metu esu kiek apleidęs šiuos darbus, nes buvo vasara, o vasarą reikėjo vasaroti ir užsiimti koncertais bei keliavimu, tačiau neabejoju, kad ruduo atneš naują įkvėpimą, nes jis visada taip padaro.

Kaip renkiesi siužetus?

Kiekvieną kartą atėjęs į studiją nežinau, kokį darbą darysiu. Visuomet padarau pirmąjį ritualą – užsikaičiu kavos ir pasileidžiu muziką – o tada jau žiūriu, kur pats darbas nuves.
Pastebėjau, kad jei darau ne abstrakciją, tuomet imu paišyti arba žmogų, arba medį. Pasąmoningai kažkaip traukia šie dalykai – gamta ir žmogus.


Kas įkvepia kurti?

Pastebiu, kad „įkvėpimas“ kurti vizualius darbus ir muziką ateina iš skirtingų sričių. Dažniausiai teptuką į rankas pasiimu tuomet, kada būnu pavargęs nuo grojimo, ypatingai kuomet vyksta daug repeticijų ir koncertų. Dailė tampa terapija, savotiškas pailsėjimas nuo triukšmo, fizinio darbo. Tada nereikia ieškoti temų. Pakeliu teptuką ir žiūriu, kur jis pats nuves. Kai ima ryškėti kažkokia forma, tuomet jau sąmoningiau pažvelgiu į darbą ir jį tęsiu.
Visai kitaip yra muzikoje. Kurdamas mėgstu žinoti, apie ką bus daina. Net jei temos dar neturiu, visuomet žinau, kokia bus kūrinio estetika. Muzikine prasme mane labai įkvepia naujų sintezių paieška. Norisi atrasti dar negirdėtus sąskambius, keistas žanrų jungtis. Kaip pavyzdžiui, 2019-ais metais artėjant Vėlinėms, panorau išgirsti, kaip skambėtų dzūkiška rauda metalo apvalkale. Taip ir gimė kūrinys „Rauda“, kuriame Vera Venckūnaitė-Čepulienė mano prašymu aprauda tėvo, mamos ir vaiko mirtį. Kūrinys gavosi tikrai sunkiai klausomas, tačiau tai tik sako, kad jis – įtikinamas. Ir, nors net pačiam sunku jo klausytis, pati kūrybinė kelionė buvo labai įdomi. Šį projektą dar noriu pavystyti ir vis naujų idėjų atsiranda, tačiau sunku rasti laiko dėl kitų įsipareigojimų.
Labai mėgstu klausytis įvairių tautų folkloro. Įdomu girdėti mums neįprastus instrumentus, dermes, kalbas. Jaučiu, kad tai ir mano pačio kūryboje atsispindi. Dažnai pasirenku melodijas, primenančias liaudies dainą, arba šiaip paeksperimentuoju keistais instrumentais, kurių pas mane vis daugiau.




Mėgstamiausi kūrėjai?

Neslėpsiu, tiek muzikoje, tiek dailėje bei kituose menuose mane labiausiai traukia tamsūs dalykai. Kažkuo ta tamsa man tikresnė. Matyt liūdesį, skausmą sunkiau sumeluoti nei džiugesį.
Mėgstamų kūrėjų tokia galybė, kad sunku kažką išskirti. Vis kažką naujo atrandu skrolindamas internetuose ar „Instagrame“. Pavyzdžiui, šiuo metu esu labai susižavėjęs Mark Powell darbais.
Panašiai ir muzikoje. Yra grupės ir atlikėjai, kurie atrodo, kad jau visą gyvenimą sukasi grojaraštyje, tačiau kiekvieną savaitę atrandu bent po vieną grupę, kurią imu sekti, o jei labai patinka, tai dar ką nors nusiperku iš jų „Bandcamp“.


Kokios muzikos klauseisi tapydamas?

Pasiėmęs dažus bene visuomet ieškau lėtesnės muzikos. Kadangi tai būna mano ramybės metas, norisi sulėtinti protą, atsipalaiduoti, noriu, kad ir muzika tai atitiktų. Vėlgi, atlikėjų tokia galybė, kad sunku kažką išskirti, tačiau kaip pavyzdys, paskutinį kartą paišant, tobulas garso takelis buvo grupė „OM“.


Nuo plačių mostų būgnų lazdelėmis iki įtraukiančių siužetų kūrimo teptuku. Jums prieš akis – Augustino Bėkštos kūriniai ir jo grojaraštis. Gero klausymo!





















Parengė Rūta Paitian