AGATA socialinė reklama. Muzikantas gauna laišką: „Nedidelis restoranas Vilniaus senamiestyje ieško atlikėjų, norinčių groti restorano lankytojams ir taip pasireklamuoti bei populiarinti savo muziką. Pirmenybė bus teikiama džiazą, roką grojantiems muzikantams. Ar jums tai būtų įdomu?“ Atsakymas: „Su artėjančiomis šventėmis! Esu muzikantas, gyvenu nedideliame name Vilniaus priemiestyje. Ieškau restorano komandos, kuri galėtų atvykti į mano namus ir paruošti man bei mano draugams vakarienę. Tai būtų puiki reklama Jūsų restoranui. Pirmenybę teiksiu egzotiškai virtuvei.“

Toks išgalvotas, bet realybę taikliai šaržuojantis susirašinėjimas vakar iškabintas lauko reklamos stenduose Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Šia netradicine socialine reklama atlikėjų ir fonogramų asociacija AGATA siekia atkreipti dėmesį į muzikantų darbo nuvertinimą Lietuvoje.

Noras, kad pop scenai nepriklausantys, bet profesionalūs muzikantai grotų už labai nedidelius honorarus ar visai už dyką, „vardan reklamos“, tapo ydinga tradicija. Ilgą laiką kantriai tylėję, muzikantai pamažu išdrįsta apie juos netenkinančią situaciją pasisakyti viešai.




Denis Zujev (asmeninio archyvo nuotr.)Klubo savininkas: „Man nesvarbu kokią muziką grojate, svarbu, kad alus eitų“

„Lietuvoje yra ribotas skaičius erdvių, kuriose galima koncertuoti, todėl organizatoriai tuo naudojasi. Vyrauja požiūris, jog muzikantams reikia džiaugtis, kad jie apskritai turi galimybę groti ir būti pamatyti“, – koncertų organizavimo užkulisius atskleidžia vienos geriausiai vertinamų Lietuvos alternatyvios muzikos grupių „Fusedmarc“ narys Denisas Zujevas.

„Fusedmarc“ scenoje – jau aštuntus metus. Jie yra koncertavę Vokietijoje, Olandijoje, Graikijoje ir nemažai kitų šalių. Grupės biografijoje – ir pasirodymai tarptautiniuose Europos muzikos festivaliuose, tokiuose kaip 70 tūkst žmonių sutraukiantis „Sziget“ Vengrijoje ar „Europavox“ Prancūzijoje. Lietuvos kontekste tai yra aukščiausio lygio pasiekimai.

Nepaisant to, kai su vieno Vilniaus klubo savininku derėjosi dėl honoraro už koncertą, grupė sulaukė tiesaus atsakymo: „Man nesvarbu kas jūs ir kokią muziką grojate. Svarbu, kad alus eitų.“

„Organizatoriai skiria per mažai dėmesio koncertų organizavimui, – tęsia muzikantas – Nėra profesionalios vadybos. Klubų ar barų savininkai žino, kad pas juos į koncertą ateina 50 žmonių, ir priima tai kaip konstantą. Nesistengia, kad žmonių būtų daugiau, nors norinčiųjų ateiti tikrai yra.

Per mažai investuojama į tai, kad galutinis rezultatas būtų geras. Grupėms Lietuvoje siūlomi labai maži honorarai. Vyrauja stereotipas, kad kiekvienas grupės narys vertas šimto litų. Jei pas jus trys nariai – tuomet jūsų honoraras už koncertą bus 300 Lt. Nesvarbu, ar muzika kokybiška, ar ne. Jei nesutinkate groti už tiek – surasime tuos, kurie sutiks.“

Dėl to, anot „Fusedmarc“ nario, išeitis yra vienintelė: muzikantams reikia vienytis ir aiškiai parodyti, kad jie negros už dyką: „Muzikantai dabar pradėjo konkuruoti tik pagal tai, kas už pigiau pagros. Pigumo kriterijus yra tapęs svarbiausiu, renkantis, ar grupę kviesti į klubą, ar ne. Tokia situacija nenaudinga patiems muzikantams. Dėl to reikia pradėti vertinti savo kuriamą muziką labiau, nes kitaip bus tik blogiau. Mes grojame jau nemažai metų ir matome, kad kuo toliau, tuo situacija negerėja.“

Vadimas Stankevičius (asmeninio archyvo nuotr.)Vis dar atsiranda tų, kurie pagros ir „už kotletą“

Jeigu ir tokia grupė kaip „Fusedmarc“ susiduria su problemomis dėl atlygio, tuomet ko tikėtis iš mažiau žinomų vardų, kurie daugiausia groja nedideliuose baruose?

„Situacija prasta. Niekas nenori už muziką mokėti: nei organizatoriai, nei žiūrovai. Visi įpratę ieškoti nemokamų dalykų, o muzikantai lieka apgauti. Pavyzdžiui į festivalius juos kviečia pagroti, žadėdami, kad taip gaus reklamos. Tačiau realiai jokios reklamos niekada nebūna“, – sava patirtimi dalijasi baruose ir kavinėse dažniausiai grojančios svingo grupės „Swing Zippers“ gitaristas Vadimas Stankevičius.

Žinoma, muzikantai visada gali atsisakyti groti, kai jiems siūlomos blogos sąlygos, tačiau visada atsiras tų, kurie, anot pašnekovo, pagros ir už kotletą. „Organizatoriams dažnai nesvarbu, koks yra grojimo lygis – svarbu, kad grupei už muziką nereikėtų mokėti“, – anksčiau išsakytą mintį patvirtina muzikantas.

Problemos priežastis V. Stankevičius mato bendroje muzikinėje kultūroje, kurios šaknys – gilesnės nei Lietuvos nepriklausomybės laikotarpis: „Lietuvių mentalitete likęs stiprus sovietinių laikų pėdsakas. Visame pasaulyje muzikantas jau laikomas normalia profesija. Lietuvoje vis dar manoma, kad tai yra žmonės, kuriems gyvenimas nepavyko. Į muzikantus žiūrima kaip į bedarbius.“

Ką reikėtų daryti? Gitaristas siūlo kelią:

„Problemą reikia pradėti spręsti nuo kultūrinio žmonių išsilavinimo. Reikia, kad nuo mažens vaikai suprastų, kas yra kokybiška muzika. Dabar profesionali džiazo grupė sulaukia vos šimto žiūrovų. Tai aiškiai rodo, kad trūksta kultūros“,

Visi geri dalykai turi savo kainą

„Tokia situacija yra simptomiška. Už fone skambančią muziką baras per mėnesį turi sumokėti vidutiniškai 33 Lt – tiek, kiek kainuoja keli bokalai alaus. Nepaisant to, mes vis tiek susiduriame su problemomis norėdami šiuos pinigus gauti ir perduoti tiems, kam jie ir priklauso: muzikantams. Žinant tai, nenuostabu, kad ir gyvai grojančioms grupėms nenorima atsiskaityti arba pasiūloma juokinga pinigų suma“, – komentuoja reklamos iniciatorius, asociacijos AGATA marketingo vadovas Rytis Šeškaitis.

Anot jo, koncertų organizatoriams ir barų savininkams būtina keisti požiūrį į muziką. „Gyvai grojama muzika barui duoda daug didesnę pridėtinę vertę nei sumokama ją atliekantiems muzikantams. Juk dažnai žmonės ateina į barą vien todėl, kad pamatytų gyvai grojančią grupę. Todėl grupei už tai turi būti atsiskaityta. Šia socialine reklama norėjome nemoralizuodami atkreipti dėmesį į problemą. AGATA įsitikinusi, kad, norint, jog lietuviška muzika augtų, už ją turi būti teisingai atlyginta. Visi geri dalykai turi savo kainą“, – konstatuoja R. Šeškaitis.