Linas AdomaitisDainininkas ir muzikos prodiuseris Linas Adomaitis pagaliau grįžo iš ilgos kelionės po Centrinę Ameriką, kur iš pradžių su savo geru bičiuliu Hokšila klajojo po Gvatemalą, Hondūrą, Nikaragvą ir Kosta Riką, o Hokšilai grįžus į Lietuvą, nusprendė dar kiek laiko vienas pats paklajoti po Centrinę Ameriką. „Mačiau įžymųjį Panamos kanalą ir stovėjau ant aukščiausio ugnikalnio kraterio. Aplankiau daugybę įspūdingų vietovių, tačiau didžiausią įspūdį paliko paskutinis kelionės etapas – tai gyvenimas kartu su kunų genties indėnais, kurie tausodami savo kultūrinį palikimą, gyvena nepakitusį gyvenimą jau kelis šimtmečius“, – pasakoja muzikantas. Linas Adomaitis pas kunus praleido 25 dienas ir turėjo puikią progą susipažinti su jų gyvenimo ypatumais.

Pateikiame Jums ištrauką iš Lino Adomaičio kelionių dienoraščio.

„Iš Panamos sostinės patraukiau su kuprine ant pečių nežinodamas, nei kur pateksiu, nei kas manęs laukia. Žinojau tik kelionės kryptį – Camarca de Kuna Yala (Carti). Hmmm... Tai, ką išgyvenau ir sužinojau šios kelionės etapo metu, paliko stipriausią įspūdį nuo pat Gvatemalos iki Panamos. Panamos pakrantėje Camarca de San Blas (džiunglėse) ir Karibų salose Camarca de Kuna Yala kunų genties indėnai gyvena laisvą ir nuo nieko nepriklausomą gyvenimą, kuris beveik nepakitęs jau kelis šimtmečius.

Panamos valdžia jau beveik 90 metų nesikiša į kunų valdymo struktūrą, kuri pasirodė išties labai demokratiška ir labai humanistinė. Kiekvienoje saloje yra kongresas (skamba kiek grandioziškai) – tai paprasčiausias bambukinis namas, kuriame susėdę ant suolų ar sukritę į hamakus, žmonės kas vakarą aptarinėja problemas, siūlo naujas idėjas ir kartu bendrai viską sprendžia. Kiekvieno salos gyventojo žodis yra svarbus. Linas Adomaitis su kunų genties žmonėmis

„Jei tu negerbi kongreso, tu nesidomi, kas vyksta, jei nesidomi, tai nežinai, jei nežinai, nesi pasiruošęs gyventi, turėti šeimos ir negali savo patirties perteikti kitiems“, - kalbėjo indėnas, įkūręs kunų kultūros muziejų.

Labai mielos tos mažutes salelės, kuriose žmonės verčiasi be elektros, be automobilių, o laiką jų gyvenime diktuoja ne laikrodžiai, o saulė... Viso yra 365 San Blas salos (įdomus sutapimas, nes vieneri metai taip pat turi 365 dienas – tai tarsi tobulas keturių sezonų apskritimas nuo pavasario iki pavasario), 48 salose gyvena žmonės. Tėra tik 54 tūkst. kunų, iš kurių 5 tūkst. gyvena salose.

Carti salose ketinau pabūti vos dvi dienas, bet taip išėjo, kad laikas čia ir sustojo, ir pralėkė nepastebimai. Camarca de Kuna Yala „pasiskolino“ iš manęs net 25 dienas, bet skolą su kaupu gražino nepaprastais įspūdžiais ir potyriais.

Apsigyvenau saloje Yan-Dup, indėnų šeimoje. Yan-Dup saloje gyvena iš viso 200 gyventojų. Tie maži ir jaukus bambukiniai namukai ir salos, kurias gali apeiti aplink vos per kelias minutes atrodo išties neįtikėtinai. Kai kuriose salose gyvena vos viena ar dvi šeimos. Jie kas rytą valo savo salelę nuo iš jūros atplukdytų šiukšlių. Tai man labai priminė Egziuperi „Mažąjį princą“ ir jo kelionę po mažąsias planetas.

Didžiausioje Carti saloje Sug-Dup gyvena net 2000 gyventojų. Tai vienintelė didelė sala (savotiška kunų sostinė), turinti mokyklą, ligoninę, policijos „departamentą“ ir kunų kultūros muziejų. San Blas sala

Kiekvienoje saloje yra „medicine man“ – žmogus, pagal senovinius indėnų principus gydantis fizines ir psichologines ligas. O tai labai įdomus ritualas, kurio tinkamai išstudijuoti nebuvo galimybės, nes jo metu patalpoje gali būti tik „medicine man“ ir ligonis. „Medicene man“ – labai gerbiamas ir vertinamas žmogus.

Teko girdėti, kaip „medicine man“ dainuoja ligoniui (girdėti, kas vyksta aplinkui, nesunku, nes bambukinės namukų sienos kuo puikiausiai praleidžia garsą ir šviesą). Kartais „medicine man“ dainuoja 10 valandų be sustojimo, kol įvyksta tas kontaktas su ligonio neganda. Ligonis be išimties visuomet pasveiksta.

Kiekvienas kunas turi savo kanoją ir labai ją prižiūri. Turėti kanoją – tai kaip pas mus turėti automobilį. Kanojomis kas rytą mažų salų tėčiai ir mamos plukdo savo atžalas į mokyklą, kurioje vaikai mokosi ispanų, anglų kalbos bei tiksliųjų mokslų. Kanoja yra pagrindinė susisiekimo priemonė, padedanti į salas atsigabenti šviežio vandens ir susisiekti su kitų salų gyventojais.

Džiunglėse gyvenantys indėnai, įsikūrę šalia upių, taip pat keliauja kanojomis. Kartas nuo karto pro šalį praplaukia krokodilas, o kiek toliau gali išgirsti staugiant jaguarą bei kvatojant beždžiones. Kokie gražūs drugeliai ir paukščiai džiunglėse! Gėriesi ir neturi žodžių apibūdinti to grožio.

Teko aplankyti kelias šeimas, gyvenančias džiunglėse. Jų gyvenimas totaliai skiriasi nuo mums įprasto. Jie nesigilina į kvailų realybės šou užkulisių skandalus, jie beveik nesistengia pirkti ar parduoti. Jie paprasčiausiai gyvena gyvenimą, stengdamiesi padėti savo šeimos nariams, taip pat kitoms šeimoms. Jų veidai išdidūs, kai jie dainuoja, groja ir šoka. Jų muzikai jau tūkstantis ir daugiau metų, kaip ir visai kultūrai, buičiai ir tradicijoms. Linas Adomaitis

Kunai dėvi nacionalinius drabužius, kuriuose yra simboliai išreiškiantys be galo daug tiesų. Jie žino kiekvieną smulkmeną, esančią aplink juos, ir jiems svarbus kiekvienas žodis, todėl jie netuščiažodžiauja ir kalba tiesiai šviesiai. Jų kalba paprasta, bet išraiškinga. Beje, gražiai skamba. Šiek tiek pramokau kunų kalbos – tai jiems buvo be galo malonu, kad aš kažką pasakau jų kalba. Jie mane vadino baltuoju broliu. Kartais jie kalba tik žvilgsniu, nes iš veido išraiškos supranta, kaip tu jautiesi, ko tu nori ir t.t.

Jų humoro jausmas aštrus ir, apskritai, kunai pasirodė labai intelektualūs. Jei bandysi, grubiai tariant, su jais „pasilazdavoti“, tai tave taip suvynios į vatą, kad nežinosi ir kur dėtis... O juoko iš viso to visiems į valias, ypač vaikams. Vaikai labai nuoširdžiai jau per atstumą moja ranka ir šaukia „Hola, Hola!!!“.

Gyvenau ant Karibų jūros kranto, nedideliame, jaukiame namuke, į kurį moterys po saulėlydžio atnešdavo žvakę. Degančios žvakės namukuose atrodo be galo gražiai, o aplink taip ramu - vien jūros ošimas ir keli svirpliai čirškia netoliese.

Žmonės, su kuriais gyvenau, labai linksmi, nuolat juokauja, tačiau, jei kalba pakrypsta apie rimtus dalykus ar būtinus poreikius, jie viską fiksuoja labai greitai ir išsprendžia visus klausimus tobulai.

Namus stato visi bendrai, nereikalaudami jokio atlygio vieni iš kitų. Vieni kitiems padeda, nes tai paprasčiausiai jų kraujyje („Hei, žmogau, tau reikia mano pagalbos? Kokios problemos? Atskubu tau padėti!“, - sako kunai, tiesdami pagalbos ranką). Padedu ir neieškau naudos už tai.Kunų genties žmonės

Kunai turi savo religiją: Nan dumad, kas išvertus į lietuvių kalbą reikštų „motina gamta“. Indėnai tiki gamtos malone. „Kai gamta laiminga, laimingi ir mes. Pvz., kai žuvys laimingos, jos neršia - po to mes žvejojame ir turime maisto, mes nuolat dėkojame gamtai už viską, ką iš jos gauname, - kalbėjo indėnas. – Be to, mes gerbiame savo tradicijas. Jei negerbsi savo tradicijų, Dievas po mirties pasakys: „Aš tau leidau gimti čia, aš tau daviau tavo tradicijas, kurias tu išdavei, tai ko dabar beldiesi į mano duris? Lauk iš čia!“