Neįprasti grupės „el Fuego“ nuotykiai Šanchajuje

---

"el Fuego" scenoje.

Kas yra pasaulinio masto paroda, grupės „el Fuego“ vaikinai galėtų pasakoti ir pasakoti, nes jiems teko sudalyvauti pasaulinėje parodoje „Expo 2010“, kuri šiuo metu dar vyksta Šanchajuje. Grupės „el Fuego“ vaikinai buvo pakviesti koncertuoti Lietuvos paviljone.

„Tai kitas pasaulis...“ – pasakoja grupės nariai: Jonas, Tomas ir Eugenijus. „Įspūdžiai likę tokie, kokių ilgai nepamiršime“.

Po ilgos varginančios kelionės, grupės „el Fuego“ narius bei jų prodiuserį Žilviną Žvagulį, Šanchajuje pasitiko neapsakomo dydžio bei modernumo oro uostas, kuriame daugybė daugybė besišypsančių kinų. Kelionė nuo oro uosto iki „netoliese“ esančio viešbučio užtruko daugiau nei valandą. „Labai juokinga pagalvoti, kad per tokį laiko tarpą Lietuvoje galima nuvykti iš Vilniaus į Kauną“- atlikėjai šypsodamiesi lygina Lietuvą ir Šanchajų - „Grubiai palyginus – vienas Šanchajaus miestas tai maždaug šešios-septynios Lietuvos...“

Pirmi rytų šalies miesto vaizdai giliai įstrigo grupės nariams. „Šanchajus - tai labai didelių kontrastų miestas“ - pasakoja Jonas. „Šalia didelių stiklinių tvarkingų dangoraižių, kurių viršūnės paskendusios nuolatiniame miesto smoge, visai šalia jų, pasukus į siauresnę gatvelę, abstulbsti, kai susiduri su visišku chaosu ir netvarka – keliaaukščiai apgriuvę, purvini namai tiesiog „bado“ akis. Bėgiais, esančiais virš miesto gatvių, važinėja traukiniai, maisto krautuvėlės, kuriose galima pamatyti nuo šviežiausių egzotiškų vaisių iki marinuotų tarakonų ir begalė mažaūgių kinų – tarp kurių grupės „el Fuego“ vaikinai jautėsi labai aukšti – visa tai supo juos visą savaitę jiems būnant nepaprastame mieste – Šanchajuje.

„Pirmas maistas kurį valgėme Šanchauje - buvo lietuviškas maistas“ – pasakoja vaikinai. Tą pačią dieną atvykus į miestą jie patraukė į „EXPO 2010“ parodos Lietuvos paviljoną, kur juos džiaugsmingai sutiko organizatoriai. Prieš patenkant į parodos teritoriją lietuvaičiai susidūrė su labai griežta apsauga, kuri neleidžia prasinešti kišenėje netgi paprasto žiebtuvėlio ar vandens. „Niekada negalvojau, kad paroda gali būti tokio masto“ – pasakoja Tomas- „Visos parodos ekspozicija užima 5 kv. km plotą, šalių paviljonai išsidėstę abipus upės, kurios krantus galima pasiekti nuolat kursuojančiais laivais, iš vieno parodos teritorijos galo į kitą galima nuvykti elektra važiuojančiais autobusiukais, pačių pavilijonų architektūra pribloškia savo didingu konstruktyvumu bei modernizmu. Jaučiausi kaip pakliuvęs į kosmosą...“ – šypsodamasis tyliai sušnabžda Tomas.

Grupės „el Fuego“ nariai sekančią dieną pradėjo koncertuoti parodos „Expo 2010“ Lietuvos paviljone. Jie buvo labai šiltai sutikti, sulaukė labai didelio susidomėjimo, minios klausytojų rindavosi paklausyti atliekamų dainininkų dainų, nes klasikos stiliaus muziką išgirsti visoje parodoje buvo galima tik Lietuvos paviljone. „Mus pasikvietė padainuoti Austrijos, Rumunijos, Suomijos, Estijos paviljonuose, iš kurių buvo sunku išeiti“- prisimena Eugenijus – „Minia mūsų nepaleisdavo, po pasirodymų ilgai netildavo aplodismentai, o su mumis nusifotografuoti nusidriekdavo ilga žmonių eilė, kurie prašydavo pasirašyti arba prieidavo tiesiog pabendrauti.“ Vaikinai pasakoja, kad kiniečiai yra neabejingi europiečių kultūrai, klausinėdavo apie Lietuvą, domėdavosi ir klausinėdavo įvairiausių dalykų. „Visa šita parodos begalinė minia bei aplinka – tai lyg laikinas miestas ir laikini jo gyventojai – pasibaigus šiai parodai „miestą“ pakeis nauji „gyventojai“ , o pastatai bus sulyginti su žeme – lyg susitarę vaikinai apibrėžia parodos egzistenciją.

Norėdami pilnai įsijausti į parodos gyvenimą, grupės „el Fuego“ nariai lankydavosi rengiamuose šalių vakarėliuose, kur kiekviena šalis stengdavosi pasižymėti vaišingumu, žmonės susirinkdavo pabendrauti, išgerti taurę vyno. „Būnant tokioje didžiulėje šalyje ir tokio masto parodoje tenka rinktis – ar pamatyti Šanchajų, ar parodą – nors bet kuriuo atveju per tokį trumpą laiką nespėsi nei vieno, nei kito“ – pasakoja Jonas. „Labai patiko vakarai Suomijos pavilijone, kur grojo black metal stiliaus grupė, - net mes šokdavome kaip pašėlę... „ – prisimena Jonas. Kiekvieną vakarą įspūdingo dydžio koncertinėje salėje vykdavo koncertai. Vaikinai pabuvojo legendinės atlikėjos Cesarios Eworos bei kitų šalių populiarių atlikėjų koncertuose.

Su naktiniu Šanchajaus miesto gyvenimu vaikinai taip pat susipažino. Daug šviesų, begalė naktinių klubų, sankryžų, dangoraižių, senovinių pastatų, triukšmo, drėgmės, kontrastų, daug maloniai besišypsančių kinų veidų – visa tai sudaro Šanchajų. „Klaidžiojant po miestą, svarbiausia su savimi turėti savo viešbučio skrajutę su kinietiškai parašytu jo pavadinimu, nes ne visi taksistai anglų kalba suprasdavo į kokį viešbutį mums reikia“ – pasakoja Tomas –„Ir taip pat greitai perpratome, kad toje šalyje bare palikinėti arbatpinigių-nemandagu – tai tarsi įžeidimas padavėjui.“ O paklausus apie kinų virtuvę vaikinai juokdamiesi atsako – „Ketinantiems vykti į Šanchajų patariame pasiimti kuo daugiau angliukų skrandžiui...”


Paskelbk naujieną

Susijusi informacija

---