Nuotraukos autorius Klaus MellenthinJau visai netrukus, spalio 15 d., ketvirtadienį, Vilniuje bus galima išvysti ne pirmą kartą šalyje besilankančią, 1983 m. susikūrusią synth-pop grupę „Camouflage“. Ne vieną veiklos dešimtmetį scenoje skaičiuojanti grupė yra subūrusi ištikimų gerbėjų ratą visame pasaulyje. Lietuva – ne išimtis. Tad šia proga apie grupės kūrybą, jos istoriją ir nūdienos aktualijas kalbamės su „Camouflage“ vokalistu Marcus Meyn.

Per daugelį metų Lietuvoje koncertavote ne kartą. Ar Lietuvos publika pasikeitė, palyginti su tuo, kokią ją prisimenate iš ankstesnių apsilankymų?

Negalėčiau pasakyti, kad pasikeitė. Publika visada buvo nuostabi ir, manau, tokia išliko.

„The Great Commandment“ tapo hitu JAV. Ar supratote, kodėl būtent ši daina taip patiko šalies klausytojams, ar jos sėkmė jus pačius nustebino?

Manau, mus ji nustebino labiau nei bet ką kitą, nes visiškai to nesitikėjome. Tiesiog norėjome išleisti šią dainą kaip vinilinį maksisinglą. Tai buvo visas mūsų tikslas. Kai dirbome studijoje, ten buvo vienas amerikiečių dainininkas. Jis išgirdo dainą ir pasakė: „Žinote, man atrodo, tai bus didžiulis hitas.“ Mes atsakėme: „Žinoma, bus.“

Vėliau nedidelė įrašų parduotuvė Solt Leik Sityje pradėjo prekiauti mūsų importuotu singlu, ir jis ten buvo graibstomas. Nežinau kodėl, bet parduota buvo daug kopijų. Apie tai išgirdo „Atlantic Records“, pasirašė su mumis sutartį ir išleido singlą. Jis sulaukė nemažos sėkmės. Tačiau mes tikrai nemanėme, kad taip galėtų nutikti.



Ar karjeros pradžioje turėjote tikslą, kurį norėjote pasiekti? Ar jaučiate, kad jį įgyvendinote, o gal vis dar jo siekiate?

Kaip ir sakiau, vienintelis mūsų tikslas buvo išleisti įrašą. Jį pasiekėme gana greitai, bet nė neįsivaizdavome, kas gali nutikti vėliau. Tuo metu aš dar mokiausi mokykloje ir laikiau egzaminus. Tik vienas grupės narys turėjo laiko nuolat dirbti studijoje, o mes, likę du, prie įrašų prisidėdavome, kai galėdavome.

Sėkmės nesitikėjome. Kartu su ja atsirado ir didelis spaudimas: turėjome užbaigti albumą. Kai albumui pasisekė, reikėjo kurti kitą, išleisti naują singlą. Spaudimas vis augo. Tačiau nieko panašaus neplanavome – viskas tiesiog įvyko, klostėsi savaime. Buvo nuostabu tai patirti.

Per savo karjerą dirbote su nemažai skirtingų prodiuserių. Ar buvo toks, su kuriuo bendradarbiauti sekėsi taip natūraliai, kad suprasdavote vienas kitą beveik be žodžių?

Kurdami antrąjį ir ketvirtąjį albumus Belgijoje dirbome su prodiuseriu Dan Lacksman. Bendradarbiauti su juo buvo labai natūralu. Jis nuostabus žmogus, ir nuo pat pradžių pasijutome tarsi šeimos dalis. Su juo dirbti buvo išties puiku.

Ką muzika jums asmeniškai reiškė karjeros pradžioje? Ar per daugiau nei keturis dešimtmečius jos reikšmė pasikeitė?

Kai pradėjome kurti muziką, ji mums buvo viskas. Neturėjome nieko kito. Paskui prasidėjo kitas gyvenimo etapas: atsirado šeimos, vaikai, partneriai, todėl pasikeitė ir prioritetai. Kai didžioji sėkmė atslūgo, pasikeitė ir dėmesys, kurį skyrėme muzikai.

Muzika mano gyvenime tebėra labai svarbi, tačiau nebe taip, kaip pradžioje. Tada buvo tik ji ir mes. Kūrėme muziką, kartais sulaukdavome sėkmės, kartais ne, bet tai nebuvo svarbiausia. Atsiradus šeimai, atsirado ir dar kai kas labai svarbaus. Pirmą kartą tapus tėvu viskas pasikeičia. Į tavo gyvenimą ateina naujas žmogus, tavo kūdikis – tai milžiniškas įvykis.

Šiandien muzika mums vis dar labai daug reiškia, ypač kai koncertuojame. Tą akimirką ji tampa svarbiausiu dalyku. Vis dėlto jos vieta gyvenime nebėra tokia pati kaip karjeros pradžioje.

Ar jūsų šeima taip pat turi aistrą muzikai? Galbūt kūrybiškumą perdavėte savo vaikams?

Taip. Turiu keturias dukras, ir visos jos labai muzikalios: dainuoja, koncertuoja, rašo savo dainas. Manau, perdaviau joms meilę muzikai. Smagu matyti, kaip ji atgimė mano vaikų gyvenime. Galbūt vieną dieną jos perduos tai ir savo vaikams – nežinau, bet stebėti šį tęstinumą nuostabu.

Pavyzdžiui, naujausiame mūsų studijiniame albume „Greyscale“ yra daina „End of Words“. Jos pabaigoje skamba visų keturių mano dukrų balsai – jos dainuoja chore. Matyti ir girdėti jas visas kartu buvo vienas reikšmingiausių dalykų per visą mano gyvenimą ir karjerą. Jų balsai dabar yra šios dainos dalis ir liks joje tol, kol žmonės jos klausysis. Man tai fantastiška.

Tarsi prisiminimas, išliksiantis ateičiai.

Būtent.



Ar vis dar aktyviai ieškote naujos muzikos? Gal kuris nors neseniai atrastas atlikėjas ar kūrinys ypač patraukė jūsų dėmesį?

Žinoma, domiuosi nauja muzika. Kartais išgirstu dainų, kurios man labai patinka, bet dabar negalėčiau pasakyti konkrečių pavadinimų. Klausausi „Apple Music“, atrandu naujų kūrinių. Kai kurie man patinka, nors taip nutinka gana retai.

Esate sakęs, kad filmai jus gali stipriai paveikti emociškai. Ar kuris nors filmas arba serialas yra tiesiogiai įkvėpęs „Camouflage“ dainą, jos tekstą ar atmosferą?

Taip, žinoma. Pavyzdžiui, 1984 m. filmas „Dune“, ne naujoji jo versija, mus labai įkvėpė. Šios įtakos nemažai girdėti albume „Spice Crackers“.

Kartais užtenka ką nors pamatyti. Tai gali nutikti per vieną akimirką: pamatai ką nors, tai tave įkvepia, ir gimsta daina. Taip būna dažnai.

Per daugiau nei keturis „Camouflage“ gyvavimo dešimtmečius turbūt susikaupė milžiniškas istorijų, įrašų ir vaizdo medžiagos archyvas. Ar esate rimtai svarstę sukurti dokumentinį filmą apie grupę?

Ne, nelabai. Heiko turi didžiulį archyvą. Kai rengiame kurio nors albumo trisdešimtmečiui skirtą leidimą, jis pasineria į tą archyvą. Perklausome rastą medžiagą ir dalį jos įtraukiame į specialų leidimą. Tačiau apie dokumentinį filmą iki šiol negalvojome. Galbūt kada nors ateityje – nežinau. Šiuo metu tokių planų nėra.

O kalbant apie ateitį – kaip ją įsivaizduojate „Camouflage“ ateitį šiame karjeros etape?

Jau kelerius metus dirbame prie naujos medžiagos. Planuojame kitais metais išleisti albumą, o spalį leistis į turą Vokietijoje. Tai šiuo metu yra mūsų konkretūs planai.

Koks bus tas albumas? Ar jis skirsis nuo ankstesnių ir ko jame galime tikėtis?

Taip, jis bus kitoks. Albumo pavadinimas – „Undark“. Jame bus daug šviesos. Jis bus skambus, artimas popmuzikai, kartu ir tamsus, ir šviesus. Manau, bus įdomu.

Kol kas negaliu tiksliai pasakyti, kaip albumas galiausiai skambės, nes jo dar nebaigėme. Turime daug skirtingos medžiagos ir dainų, kurias dabar bandome sujungti į visumą. Paklauskite manęs dar kartą kitais metais.

Būtinai. Didžiąją gyvenimo dalį kūrėte muziką. Ką veikiate, kai norite nuo jos visiškai atsitraukti?

Net nežinau, ar kada nors to norėsiu. Jei atvirai, tikiuosi kurti muziką visą gyvenimą.

O kokių kitų pomėgių turite? Kai daug kuriate, turbūt reikia būdų atgauti jėgas. Galbūt bėgiojate ar užsiimate kuo nors kitu?

Labai mėgstu sportą – jis padeda man atgauti jėgas. Daug sportuoju, žaidžiu tenisą ir vairuoju sportinius automobilius. Kai atsisėdu į automobilį ir važiuoju, galiu išvalyti mintis. Man tai labai patinka.

Ką norėtumėte pasakyti žmonėms, kurie šįkart ateis į „Camouflage“ koncertą Lietuvoje?

Kviečiu juos praleisti su mumis gražų, įdomų ir energingą vakarą. Kviečiu kartu šokti, įsimylėti, verkti, juoktis, mėgautis, atsipalaiduoti ir būti atvirus tam, ką patirsime. Pats taip jaučiuosi kiekvieną vakarą, kai lipu į sceną.

Ačiū už pokalbį.

Kalbino Rūta Paitian.