Nuotraukos autorius Rytis Šeškaitis2022-ieji alternatyviojo roko atstovams „Local Blood“ buvo produktyvūs: išleido naują albumą „Dystopian Disco“, grojo daugybėje koncertų ir festivalių, apšildė itin žinomas grupes, tiek užsienio, kaip kad „The Underground Youth”, tiek lietuvaičius „ba.”, pastarųjų dešimtmečio koncerte Vingio parke, na o dabar ruošia albumo išleistuves, kurios įvyks jau visai netrukus, gruodžio 8 d., ketvirtadienį „Lofte“.

Atrodytų, žiema puikus metas poilsiui, bet „Local Blood“ kūrybiniuose planuose dar nė pusmečiui nepraėjus nuo albumo pasirodymo prasidėjo kito albumo užmojai, o naujausius kūrinius, bus galima išgirsti jau netrukus įvyksiančiame koncerte.

Prieš daugiau nei dešimtmetį Žemaitijoje susibėgęs savamokslių būrelis jamminimo sesijų metu pradėjo nuo indie rock, kuris laikui bėgant perėjo į postpanką, o išleidus „Dystopian Disco“ stengtasi nutolti ir nuo postpankerių etiketės. Apie sugrįžimą į sceną po penkerių metų pertraukos, kūrybą, itin produktyvius metus, įdomiausias koncertines patirtis ir būsimąsias užmačias – pokalbis su „Local Blood“ nariais: Šarūnu, Kęstučiu ir Žygimantu.



Ką „Local Blood“ įnešė į Lietuvos muzikos padangę? Kuo išsiskiriat iš kitų?

Šarūnas: Geras klausimas. Aš manau, kad mūsų muzika unikaliai skamba lietuviškame kontekste. Kai išleidome EP„ A Lure Of Sights“ tuo metu net nebuvo daug kažkokių postpankinių grupių. Buvo gal tik „Pindrops“.

Žygimantas: Bet jie kažkur buvo dingę.

Šarūnas: Prasilenkėm su jais, kažkaip neteko vienu metu kartu groti. Jie išleido savo reikalus, mes turėjome pauzę, o paskui apsikeitėme vietomis.

Žygimantas: Tai va, tuo metu įnešėme naują postpanko bangą, kuri visame pasaulyje pradėjo populiarėti.

Šarūnas: Prisimenu, prieš penkerius metus apie mus rašė, kad į nuvažiuojantį traukinį papuolėm, bet tas traukinys kažkaip nenuvažiavo.

Žygimantas: Manau, kad mūsų muzika visai unikaliai skamba, palyginus su visu tuo postpanko žanru, kuris yra. Mūsų „Dystopian Disco“ albumas – labai išskirtinis.

Šarūnas: Jis nėra toks visiškai postpankinis, egzistuoja daugiau melodijų. Kiekviena daina turi priedainį, kuris yra pragrojimas arba realų priedainį, o postpanke dažniausiai to nebūna. Taip pat yra struktūros, tvarkos.

Žygimantas: Mūsų muzika turi tokių ryškių kinematografinių elementų, kai postpanke daugiau emocijos būna.

Kaip išlaikote gerus santykius grupėje, turint galvoje, kad kai kurie iš jūsų yra giminės?

Šarūnas: Manau, kad tai net suartina, gal anksčiau šiek tiek prasčiau su santykiais buvo, bet kuo toliau, tuo geriau. Pas mus viskas paprasta, kadangi visi esame kartu užaugę. Bendra muzikinė veikla padeda išlaikyti ryšį. Jei nebūtų grupės, gal susitiktumėm tik kartą metuose.

Kęstutis: Gal kai muzikavimas yra pagrindinė veikla yra dėl ko nervintis, pyktis, tad ir santykius palaikyti nėra taip lengva. Na, o mes neturime dėl ko nervuotis, repeticijos būna ir koncertai. Tai mums ne darbas, o šventė – tiesiog po darbų susitikti, parepetuoti, pašnekėti, papokštauti. Jeigu visi varytumėm kur į turus po pusę metų, tai galbūt kitaip būtų. Dabar – malonumas.

Šarūnas – animatorius, Kęstutis – video operatorius, montuotojas, Žygimantas užsiima web dizainu. Muzikavimas jums antrinė veikla. Kaip manote ar įmanoma Lietuvoje pragyventi iš jūsų atstovaujamo muzikos žanro? Ar norėtumėte vien iš to pragyventi?

Kęstutis: Aišku įmanoma.

(visi juokiasi)

Žygimantas: Neturėjome tokios intencijos, kad muzikavimas taptų pirmine veikla, bet jei tai nutiktų, būtų smagu. Nepaisant to, nėra taip, kad mes dirbtumėm nemėgstamus darbus, visi darom tai, kas mums patinka, o šalia turime muziką. Visų mūsų veiklos yra kūrybinės, kurios labai prisideda prie grupės gyvavimo.

Šarūnas: Nežinau ar įmanoma iš mūsų muzikos išgyventi. Darom dalykus, siekiam kokybės, iš to išgyventi norėtųsi, bet ar tai įmanoma? Neaišku. Apskritai ilgą laiką iš muzikos nebuvo galima išgyventi. Anksčiau, čia kalbu apie kokius „Gravel“ laikus nebuvo daug tokių, kurie išgyventų iš muzikos. Tiesiog, hobis ir viskas.

Žygimantas: Dabar yra pavyzdžių iš alternatyviosios muzikos atlikėjų tarpo, kad įmanoma pragyventi.

Nuo kelių metų pradėjot muzikuoti ir kokie buvo pirmieji kūriniai, kuriuos išmokote groti?

Kęstutis: Aš gal kokių 16, ir išvis pradėjau mokytis su Žygio būgnais. Jam išvykus mokytis į Vilnių jo būgnai liko Plungėje, tai aš į garažą vis ateidavau. „Youtube“ susiradau būgnų koverius, tuos paprasčiausius ritmus, tai kažkiek savarankiškai visa to išmokau. Taip pramokau atkartoti visus „AC/DC“ kūrinius, dar „The White Stripes“ – „Seven Nation Army“ ir pan.

Šarūnas: Mūsų su Žygiu pirmieji koveriai ko gero būtų kažkas iš „Arctic Monkeys“.

Žygimantas: „Arctic Monkeys“, ko gero, buvo pirmoji grupė, kurią mes pradėjome groti. Pradėjome britiško roko daugiau klausyti, tame tarpe ir „Oasis“. Čia kai „Gravel“, „Arctic Monkeys“ susikūrė, žiūrim, kad gerai varo vos ne mūsų metų jaunuoliai. Pagalvojom, kad jeigu jie gali, ko mes negalim? Mes dar ir geriau galim. Tai pirmi koveriai ir buvo: „Arctic Monkeys“ „Do Me a Favour“, „Interpol“ „Evil“. Koverių nebuvo daug, pradėjome savo muziką kurti. Kai jau kažką pramoksti daryti, gali tokiais mix and match užsiimti.

Kaip dažnai praktikuojatės?

Šarūnas: Kaip grupė visai dažnai tai darome, šiaip prieš tai kokius 2-3 kartus per savaitę susitikdavome.

Žygimantas: Antradienį ir ketvirtadienį.

Šarūnas: Taip, šios oficialios datos dažniausiai būdavo, o dabar visaip būna. Kartais net ir penkias dienas per savaitę, o būna ir pauzių.

Žygimantas: Dabar artėja koncertas, tai dažniau.

Kęstutis: Gal ir gerai, kad mūsų bosistas gyvena Klaipėdoje, nes kai jis atvažiuoja į Vilnių repetuoti, mes turime ribotą laiką, kurį reikia išnaudoti. Būna, kad visą savaitgalį taip ir prasėdim studijoje. Prieš tai 2-3 dienas ir tada visą savaitgalį, tai gaunasi visai nemažai.

Šarūnas: Natūraliai susidėlioja, kad kuo toliau, tuo daugiau repeticijų gaunasi.

Iš kur semiatės įkvėpimo?

Kęstutis: Man eiti į koncertą yra įkvėpimas. Ypač, kai pats būni ilgai negrojęs. Tada nuvarai į koncertą, stebi kitus atlikėjus ir pačiam kyla noras pagroti.

Šarūnas: Daug kas įkvepia. Jei turi ką pasakyti, tai ir norisi tą daryti. Albumo „Dystopian Disco“ rašymo gale jau buvo kilusios tam tikros užuomazgos kitam kūrybiniam etapui. Tas labai „veža“ į priekį. Nauji dalykai gimsta bedarant.

Žygimantas: Atsiranda naujų minčių, kurias norisi įgyvendinti, o kodėl? Nežinau, nes tiesiog smagu.

Šarūnas: Mes tą formą kažkokiu būdu valdom.

Žygimantas: Tokia kaip maža priklausomybė gaunasi, nes tu vieną kartą kažką tokio padarai, kas tau patiko ir tiesiog vėl nori tuo užsiimti.

Šarūnas: Per pertraukas taip ir būdavo. Atrodo vaikštai po galerijas, stebi parodas ir būdavo, kad tu nebebūni toje parodoje, nes pradedi galvoti apie kažkokias melodijas, tada pasislepi su diktofonu ir sau pasiniūniuoji, nes kažką labai gero sugalvojai ar užsirašai. Minčių srautas aplanko, kurį reikia kažkaip dokumentuoti, kad neprapultų. Ir tada lieka visi šie dalykai, kuriuos galiausiai kažkaip bandai prafiltruoti ir kažką sukurti. Kūryba yra labai įdomus dalykas.

Žygimantas: Net ir patys iš savęs įsikvepiam, ypač, kai susirenkam kažką tiesiog paimprovizuoti. Atsiranda nauji dalykai, kurie dar labiau užkabina važiuoti į priekį ir dar daugiau visko prigalvoti.

Kaip atrodo jūsų kūrybinis procesas?

Šarūnas: Kai turėjome pauzę visaip buvo. Karantino metu įrašinėdavau demo, siųsdavau Žygimantui, kad būgnus galėtų pridėti ir pan. Taip kažkokie gabalai gimdavo, iš kurių pasidarėm visą albumą. Prieš tai, kai visi keturi kartu būdavome tai tada viskas daugiau ar mažiau iš jamminimo ateidavo.

Žygimantas: Dabar panašiai.

Šarūnas: Kai likome tik trise turėjome ilgą pauzę, nes nežinojom kaip galima kitaip kurti ne iš jammo, atrodo, kad boso nėra, tai kažkokia nesąmonė. Tada pasiėmiau bosą ir pagalvojau, kad įdomu. Manau, kad visiems muzikantams būna tas dalykas, kai pasiimi naują instrumentą, vietoj gitaros bosą, ar ten prisėdi prie klavišų. Atrodo, kad viskas, ką spaudi yra įdomu, su lig kiekvienu spustelėjimu atrandi kažką unikalaus ir atrodo, kad visiškai kitas priėjimas prie dainos. Su gitara tampa nebeįdomu groti, tada pasiimi į rankas bosą ir pajauti kiek galios tame. Taip pradėjau įrašinėti bosą, išmokau kaip tai reikia daryti ir tada buvo toks naujas priėjimas prie kūrybos: po vieną elementą, pusiau studijinis. Visai įsivažiavom, tai dabar natūraliai pavyksta trims kurti. Atrodo, pasiimi kažkokią idėją, turi informaciją galvoje ir žinai kaip tai padaryti.

Kęstutis: Per kiekvieną jammą 15 minučių atgroji kažką. Matai kas gerai, kas ne, apsitari su grupės nariais. Pusės neatsimeni ką darei, kitą pusę dar kažkiek atsimeni ir tada palieki kas tinka.
Šarūnas: Taip, tada svarbiausia įsirašai viską, kad niekas nedingtų. Na ir tos vietos, kurios labiausiai patiko, lieka ir iš jų bandai kažką suklijuoti.

Kęstutis: Per kelias repeticijas nemažai susideda tokios medžiagos, kažkokių jos nuotrupų ir tada vieno gabaliuko gera pradžia, kito – pragrojimas ir taip sulipdai.

Kaip vertinat visus šiuos jums itin produktyvius metus?

Šarūnas: Labai pozityviai. Norėjome išleisti albumą, tą ir padarėme. Vos tik tai padarėme, staiga lyg iš niekur ėmė atsirasti koncertai. Turėjome pirmą koncertą, kovo aštuntąją, kurio neplanavom, tačiau jis mums apšilimu prieš kitus koncertus buvo. Albumo pristatymo koncertas visiškai „išdaužė“. Taip gerai dar nėra niekad anksčiau gyvenime buvę. Tiek daug energijos, pozityvo. Tai buvo pirmas kartas, kai nesinervinai dėl nieko. Labai maloniai nustebino didžiulis kiekis žmonių ir jų grįžtamasis ryšys „Instagram“ istorijose iš mūsų koncerto, kurių buvo tiek daug. Nuoširdžiai nesitikėjom, kad kažkas tokio gali būti, kad sulauksime tokio grįžtamojo ryšio iš žmonių, kad taip bus. Kaip taip nutiko, kad po penkių metų pertraukos pavyko surinkti tiek daug žmonių?

Žygimantas: Atrodo, kad iš niekur grįžom, kas čia turėtų mus žinoti apskritai, o tada tokie dalykai vyksta. O po to festivaliai ir tada dar koncertas Vingio parke. Mes labai retai kada taip retrospektyviai pažiūrim ką veikėm, nes labiau susikoncentruojam į tai ką darome ir tiesiog toliau kuriam, bet iš tikrųjų reikia pasidžiaugti, kad tiek visko nuveikėm. Dabar darysime atsisveikinimą su albumu, o dar nepraėjo nė metai nuo jo išleidimo ir jau ruošiam naują albumą. Visai produktyviai, sakyčiau.

Šarūnas: Man atrodo, kad mus visus labai įkvėpė tas mūsų albumo pristatymas ir Vingio parkas. Tai ačiū labai, Benui, kad pakvietė mus, nes nežinia ar kada gyvenime dar teks tokiam dideliam žmonių skaičiui sugroti. Ir apskritai Vingio parke. Labai įdomi patirtis buvo, nes čia Vingio parkas ir visi žinojom, kad bus daug žmonių, bet kažkokio didelio jaudulio nebuvo.

Žygimantas: Aha, dėl šio koncerto, atrodo, mažiausiai jaudinomės.

Kęstutis: Bet dažnai sako, kad kuo didesnė minia, tuo mažiau bijai, nes nužmoginęs visus, nebematai žmonių, o matai minią.

Šarūnas: Taip, užtat pats baisiausias šiais metais mums koncertas buvo Lukiškių kalėjime vykęs muzikos festivalis „8 Festival”, nes mus stebėjo gal kokia penkiasdešimt žmonių, per visą lokaciją vienetais išsisklaidę. Tai leido matyti kiekvieną, atrodo, kad kiekvienas atskiru kampu tave kiaurai veria. Su kiekvienu žmogumi tarsi susiasmenini ir imi su juo mintyse kalbėtis: „Ar pastebėjai, kad aš čia kažką ne taip padariau, ar ne?“

Kęstutis: Aha. Ar pastebėjai, kas aš jau tuoj nualpsiu, nes man kojos dreba?

Žygimantas: Įdomu ar kas pastebėjo, kad jau kitą dainą groju senosios nepabaigęs?

Šarūnas: Taip, visi šiais metais sugroti koncertai yra kažkuo įsimintini ir ypatingi.



Ar turite kažkokių ritualų prieš lipdami į sceną? Kaip susitvarkot su stresu?

Šarūnas: Ne ritualų mes neturim. Kažkaip kiekvienas asmeniškai susikaupiam.

Kęstutis: Iki paskutinės minutės būnam atsipalaidavę, juokaujam, o tada staiga visi nutyla ir kas sau pradeda vaikštinėti.

Šarūnas: Šiais metais tą pastebėjau, kad kažkokiu metu suimi save, atrodo, kad tuo metu nebendrauji su niekuo, o tada kiti tau pradeda mėtyti tokias frazes kaip „Ko čia nervuojiesi?“ ar kažką panašaus, nors tuo metu nesinervuoju, tiesiog ramiai būnu.

Kęstutis: Aha, kai atrodo ką tik juokavom, o paskui visi atskirai imam vaikščioti. Ir tada vieni kitiems patarinėjam nesinervuoti.

Šarūnas: Ritualo kažkokio mes dar nesam susigalvoję, nereikia.

Žygimantas: Stresas vis tiek yra pačio galvoje, tad pačiam reikia su tuo susitvarkyti.

Šarūnas: Nebent kas nors sugalvos kokią motyvacinę kalbą prieš koncertą, tada gal pataps ritualu.

Kęstutis: Bet vis tiek bus baisu prieš koncertą.

Šarūnas: Taip, bet gal įkvėps ir nuramins.

Dėl ko labiausiai prieš lipdami į sceną jaudinatės? Galvojat, kad blogai sugrosit?

Kęstutis: Nėra konkretaus dalyko ko bijai. Nėra taip, kad bijočiau kažką suklysti, nes suklydimo galimybė visada yra, bet negalvoju apie tai, tiesiog jaučiu atsakomybę.

Šarūnas: Seniau tikrai galvodavai, kad susimausi. Atrodo, per šiuos metus supratome, kad susimovimas nėra baisus. Nes per visus metus daug koncertų turėjome patys ir kitų grupių stebėjome ir matėm, kad ir kitiems pasitaiko tų susimovimų ir tai nėra kažkokia tragedija.

Kęstutis: Dažnai ir nepastebi, bet jei ir pastebi, tai ateina toks susitapatinimo dalykas, kad ir jiems pasitaiko suklysti, vadinasi tai yra normalu.

Šarūnas: Manau, kad šiais metais tas susimovimo jausmas dingo. Atrodo, kad tikrai pasitiki savimi ir visais kitais. Niekas nėra tobulas, bet tobulybės koncerto metu nebūna. Nepriekaištingai skambam įrašuose, bet įrašų galima namie klausytis, o koncerto metu didžiausią dėmesį skiriam pačiam pasirodymui, tai, mano nuomone, yra svarbiausia.



Kokių siurprizų galima tikėtis būsimame koncerte?

Šarūnas: Mes turime planą „Loftą“ padaryti tokį labai seksualų ir gražų, kaip dar jis nėra atrodęs.

Kęstutis: Net Viktoras Diawara nebus jo tokios matęs.

Žygimantas: Planą tikrai turim. Ar viską pavyks įgyvendinti? Neaišku. Turėtų būti labai faina.

Šarūnas: Taip, nesikabinsime tik kažkokios širmos, tikrai turėtų būti labai jauku ir gražu. Net jeigu ir nepavyks visko įgyvendinti, ką priplanavom, vis tiek bus dėl ko ateiti į koncertą. Pagrosime dainų iš naujausios kūrybos.

Žygimantas: Tai čia bus toks miksas, nes pagrosime ir EP dainą, kurios negrojom jau 5 metus ir iš ateinančio albumo 3, gal net 4 dainas. Taip pat bus atiduota duoklė „Dystopian Disco“, tokios albumo išleistuvės. Laukia pereinamasis koncertas, apimantis visą mūsų kūrybą.

Kaip atrodys ir kada pasirodys būsimasis albumas?

Šarūnas: Nuo kūrybos priklausys, nes kai suplanuoji rašyti 4 dainas, o pasidarai 1, supranti, kad neišeina viskas taip, kaip tu norėtum ir planas gali keistis.

Kęstutis: Nelabai daug laiko praėjo nuo ankstesnio albumo išleidimo ir mes jau apie kitą albumą kalbam.

Šarūnas: Mes dar vasarą apie naują albumą pradėjome kalbėti, nes per repeticijas vėl tą patį groti neįdomu.

Kęstutis: Įrašėme vieną naują dainą, kurią paleisime iki koncerto, kad būtų toks kaip teaseris, ko galima tikėtis iš naujojo albumo. Per koncertą irgi bus naujų dainų, kurias išgirsti bus galima tą vienintelį kartą, kol mes realiai išleisime naują albumą. Gali būti ir taip, kad dainos, kurias girdėsite per koncertą, įrašų pavidalu pasirodys tik po pusės metų ir gal vėliau skambės kažkiek kitaip. Žodžiu, naujas albumas bus kitais metais.

Žygimantas: Planuojame, pirmoje ateinančių metų pusėje.

Kaip norėtumėte save pristatyti tiems, kurie nelabai jus žino arba nieko nežino? Kokią žinutę norėtumėt jiems perduoti?

Šarūnas: Nors ir mums klijuoja postpankerių etiketę, manau kad „Dystopian Disco“ albumas turėjo parodyti, kad išlipome iš šio žanro rėmų.

Žygimantas: Mūsų kuriamas postpankas nėra tas standartinis, kur anksčiau būdavo ir kurį žmonės įsivaizduoja.

Šarūnas: Žinutė būtų tokia, kad nereikia užsidaryti savo rėmuose ir į viską reikia daugiau ar mažiau žiūrėti plačiai. Visos muzikos yra teisingos, nėra vienos tikros. Visos jos tikros ir visų reikia. Svarbu bandyti kažkaip eksperimentuoti, atsipalaiduoti.

Kęstutis: Kuo toliau, tuo labiau mes visa tai darom, vis kažką kitaip kuriam. Darom kaip patinka, o ne tai: „nu va šitaip postpanke groja, tai reikia tą patį atkartoti“, tikrai ne. Jeigu tau patinka, tai svarbiausia.

Žygimantas: Ir ateikit į gyvus pasirodymus.

Grupę „Local Blood“ kalbino Rūta Paitian