„Pink Floyd“ – 2005 m „Live 8“ koncerte.Žymiosios britų roko grupės „Pink Floyd“ gerbėjai svajoja apie jos sugrįžimą su likusiais gyvais grupės nariais, bet ar šitai yra įmanoma?

15 studijinių albumų išleidusi „Pink Floyd“ paskutinį darbą „The Endless River“ (prie jo, kaip ir dviejų prieš tai, R. Waters neprisidėjo) publikavo 2014 m. lapkritį. Jis pasirodė praėjus 20-čiai metų nuo priešpaskutiniojo „The Division Bell“ (1994) kartu su D. Gilmouro pareiškimu: „Tai – paskutinė muzika, kurią kada išgirsite iš „Pink Floyd“ stovyklos. Šis albumas žymi oficialią grupės pabaigą“.

Bet nuo tada nutekėjo daug vandens. Galbūt muzikantas persigalvojo? Deja, nepanašu. Greičiau netgi priešingai.

Akivaizdu, kad David Gilmour yra išvargintas nuolatinių klausimų apie grupės atkūrimą ir pabrėžia besimėgaujantis savo artistine laisve.

– „Pink Floyd“ savo laiką jau atgyveno. Viskas baigta, – neseniai sakė jis „Guitar Player“ žurnalo interviu. – Lai Rogeris daro tai, kas jam patinka ir teikia malonumą, o asmeniškai aš nenoriu gręžiotis atgal. Nenoriu vėl vykti į pasaulinius turus ir groti stadionuose. Dabar esu laisvas ir galiu daryti būtent tai, KĄ noriu ir KAIP noriu.

1965 metais susikūrusi grupė išsiskyrė 1994 m. ir keletą kartų buvo trumpam atgijusi, nors ne visad su bosistu Roger Waters. Pastarasis, iš grupės pasitraukęs 1985 m., 2005 metais kartu su buvusiais kolegomis D. Gilmouru, Richardu Wrightu ir Nicku Masonu grojo garsiajame „Live 8“ koncerte Londono Haid parke. Syd Barrett, išmestas iš grupės dėl neprognozuojamo elgesio bei narkotikų vartojimo dar 1968 m., mirė 2006 m. O 2008 m. klavišininkas Richard Wright pralaimėjo kovą su plaučių vėžiu.

Davido Gilmouro ir Rogerio Waterso santykiai yra įtempti jau daugybę metų. Pastarasis atskleidė neseniai bandęs susitaikyti su Davidu, bet nieko iš to neišdegė. O apie grupės atsikūrimą R. Waters apskritai nė negalvoja.

Pernai, prasidėjus Covid–19 pandemijai, žurnalas „Rolling Stone“ R. Waterso pasiteiravo – argi nebūtų puiku, jei krizės akivaizdoje seni draugai pamirštų nesutarimus ir vėl susivienytų?

Roger Waters ir David Gilmour.– Ne, nebūtų puiku. Būtų suknistai siaubinga, – atsakė Watersas. – Žinoma, jei esate „Pink Floyd“ gerbėjas, tai svaičiojate apie grupės sugrįžimą, nes žiūrite kitu kampu. Bet aš viską patyriau savo kailiu. Tai buvo mano gyvenimas. Žinau, kad kai kas dabar mane bando pavaizduoti kaip viską sugriovusį niekšą... Na ir tegul! Išgyvensiu. Bet ar dabar išmainyčiau savo laisvę į tuos pančius? Nieku gyvu.

Prisimindamas paskutinį grupės narių susitikimą, Rogeris tvirtina bandęs sudaryti „taikos paktą“, bet tai nebuvo vardan grupės atsikūrimo.

– Prieš maždaug metus sukviečiau mus, buvusius „Pink Floyd“ narius, į Londono oro uosto viešbutį ir siūliau įvairius variantus, kaip įveikti keblumus ir išbristi iš santykių aklavietės, – atskleidė jis. – Deja, turiu pripažinti, kad pokalbiai buvo bevaisiai. Viena iš esminių temų buvo „Pink Floyd“ internetinė svetainė, kurios naujienas prenumeruoja 30 milijonų gerbėjų. Jie juk prenumeruoja dėl darbų, kuriuos per daugybę metų kūrėme mes penki – Sydas (Barrettas), aš, Rickas (Wrightas), Nickas (Masonas) ir Davidas (Gilmouras). Man atrodo, būtų teisinga ir sąžininga, jei visi grupės nariai turėtų vienodas galimybes su gerbėjais svetainėje dalintis savo soliniais darbais. Bet Davidas galvoja, kad svetainė priklauso jam. Kadangi aš 1985 m. palikau grupę, tikriausiai jis manosi pats esąs „Pink Floyd“, o aš – nebesvarbus ir turėčiau tiesiog užsičiaupti.

R. Watersas pridūrė, kad jam neleidžiama pasidalinti savo kūryba ir oficialiuose „Pink Floyd“ feisbuko bei kt. socialinių tinklų puslapiuose, tačiau pastebėjo, jog ten pastoviai dalinamasi informacija apie D. Gilmouro žmonos Polly Samson meninę veiklą, kuri dažniausiai yra niekaip nesusijusi su grupe.

– Reikia kažką daryti. Gal derėtų pakeisti grupės pavadinimą į „Spinal Tap“?* Tada viskas bus nuostabu!, – ironizavo jis.

* „Spinal Tap“ – išgalvota muzikos grupė, kurios nuotykiai vaizduojami garsioje 1984 m. komedijoje–dokumentinio filmo parodijoje „This Is Spinal Tap“.