Visiškai sutinku. Bosistas skambėjo milijoną kartų geriau nei tie įrašyti vokalai.

Optimistikas požiūris. Nors aš irgi taip žvelgiu, ar tai galima vadinti nostalgija, polinkiu stebėti pro rožinius akinius, klausyti pro rožines ausines, nesikabinėti, nes tai juk sava, artima, nežinau. Kita vertus, suprantu ir tuos žmones, kurie mėtosi akmenimis (smulkiais). Detalizuosiu keletą akmenukų: vaizdo projekcijos - gerk, negėręs ką nori - traktoriai, mėgintuvėliai.. juokinga, neprofesionaliai, atmestinai padaryta; ,,padedantieji'' vokalistai - negerai, atleisk man, Dieve, bet aš jų nekenčiu, moteris per 'Heavy Horses' spiegianti ir erzinanti, paauglys - per Aqualung, skaudu. Suprantu, argumentus, kodėl jų reikia, bet jų iš tiesų reikia, kad jie būtų savo kojomis ant scenos, o ne tose pačiose vaizdo projekcijose ir fonogramose. Gaila, negalėjau atsipalaiduoti per šiuos kūrinius, kankinausi, o džiaugiausi, kai Ianas vienas dainuodavo. Man pilnai užteko tiek, kiek jis išdainuoja ir labai norėjau tuos du kūrinius be 'pagelbinės' išklausyti.

P.S. Įsiterpdavo bosistas kartais (atrodo viename kūrinyje) padainuoti ir puikiai sekėsi, klausėsi.