Augustės Smailytės ir Džiugo Babensko nuotraukų montažasSmagu matyti, kad pavasaris, nors ir ne sniegą tirpdo, tai nors koncertų badą mažina. Pirmąją kovo savaitę jų būta daug. Ne išimtis ir kovo 2-ąją, ketvirtadienį, „Kablyje“ vykęs grupių „Sraigės Efektas“ ir „Akli“ bendras koncertas, kuriame netrūko siurprizų žiūrovams.

Sudomino? Skaitykit toliau. „Kablio“ didžiojoje salėje vykstantys koncertai visada išsiskiria savo didinga atmosfera, o taip pat tampa iššūkiu grupėms ar pavyks į ją pririnkti publikos. Ketvirtadienį vykusiame koncerte ši dilema buvo iškilusi, tačiau vos prasidėjusį „Sraigės Efekto“ pasirodymą stebėjo jau solidžios skaitlinės išraiškos publika, kurios gretose netrūko ir pažįstamų veidų. Ir nekalbu tik apie draugus ar šiaip fainus pažįstamus, bet ir apie kitų lietuvių grupių atstovus. Pastarųjų būta iš tokių grupių kaip „Local Blood“, „ORB“, „McLoud“, „Abudu“, na o garsu rūpinosi kaip visada profesionaliai nusiteikę „Juodvarnio“ vyrai, vėliau ir patys turėję du iš eilės koncertus skirtinguose Lietuvos miestuose (Klaipėdoje vykusio koncerto įspūdžius galima rasti Agnės Steponavičiūtės recenzijoje).

Grįžkime prie koncerto. Dar ne taip seniai buvo galima pasidžiaugti stipriu „Sraigės Efekto“ pasirodymu „Lofte“, kuriame buvo apvainikuotas sraigiečių efektingai nueitas kelias, tad lūkesčiai jų pasirodymui „Kablyje“ buvo dideli, juolab, kai dar prieš pasirodymą buvo prižadėta naujų kūrinių.

Ar patiko? Taip, smagu, kad grupė išlaiko savitą braižą, kuris labai šiltai buvo priimtas ir ketvirtadienį vykusio koncerto metu.

Stebėti „Sraigės Efektą“ scenoje visada būna itin įdomu. Kiekvienas grupės narys yra savitas, pasižymi vis kitokia ekspresija, kuri labai pritraukia akį, o tas savitumas, prisideda prie bendro paveikslo. Jei „Sraigės Efektas“ būtų vaizduojamojo meno šaka, tai neabejotinai būtų grafika. Daug smulkių detalių, daug emocingų štrichų, muzikalių linijų, sukuriančių nerealų bendrą vaizdą. Lapkritį sraigiečiai buvo surengę šventinį koncertą ir atrodė, kad savo energija nuneš „Lofto“ stogą, tačiau šįsyk jie buvo ramesni, svajingesni, bet ne ką mažiau įdomūs.



Puiki pradžia ir pusė koncerto praėjo. Kaip toliau?

Po trumpos ne visai reklaminės pauzės, scenoje pasirodė kauniečiai post punkeriai, grupė „Akli“. Ne taip dažnai juos tenka išvysti, tad kiekvienas kartas, kai taip nutinka, labai džiugina. Ganėtinai neilgai gyvuojanti trijulė sugeba prikaustyti dėmesį tiek savo muzika, tiek ir kuriama drama scenoje. Pastarosios netrūko ir kovo 2-ąją. Stebint jų pasirodymą vis neapleido jausmas, kad esu atsidūrusi 90‘s laikų ankstyvuosiuose grunge koncertuose, žiūrovų apranga tik stiprino šį vaizdą. Laiko karuselė prasisuko, išgrynindama neblogas sąsajas su praeitimi.

Žavu, kad jaunimas bando pogintis, tik stebint jį per grupės „Akli“ pasirodymą atrodydavo, kad tuoj poginsis todlerių gauja, prieš kurią ne tiek reikia statytis sienas, apsaugančias, kad neužgriūtų, kiek saugoti juos pačius, kad nesusižeistų ir niekur neužkliūtų. Kad ir kaip ten būtų, pastangos įkvepia, ypač, kai taip nuoširdžiai stengiamasi.

Grupės „Akli“ vienu stipriausiu siurprizu tapo bendra grupės džeminimo sesija su trimis kitų grupių atstovais: Luku Malinausku, Domantu Starkausku ir Dovydu Subičiumi. Ši sesija negalėjo nežavėti. McLoudiškas siautulys, timid kookiškos šėlionės, subtilusis abudiškas skambesys puikiai derėjo su išdidžiai besilaikančiu „Akli“ kolektyvu. Buvo į ką paganyti akis ir kalbu ne tik apie muziką, bet ir tam tikrą striptizą scenoje, kai iš visų muzikantų joje, gal tik pora iš jų liko su maikėmis. Gerbėjos, stovėjusios pačiame priekyje dėl to tikrai nesiskundė.

Lauksime sugrįžtant? Tikrai taip. Kuo dažniau, tuo geriau!



Koncerte lankėsi ir vertino Rūta Paitian