Nuotraukos autorius Vytenis JurevičiusSpalio 15-ąją vilniečiams buvo serviruojamos nostalgijos dozės. Jei synth pop mėgėjai jos gavo grupės „Camouflage“ koncerte, tai alternatyviojo roko gerbėjai skubėjo į grupės „Placebo“ koncertą, vykusį „Arena Vilnius“. Tad apie viską iš pradžių.

Ketvirtadienio vakaras, o kryptis beveik aiški, nors tikslo vieta per šešerius metus jau trečią kartą pakeitė pavadinimą, kuris, pasirodo, vis tiek laikinas – „Arena Vilnius“. Na, bet kaip ten Viljamas Šekspyras sakė: „Pavadink rožę kitu vardu, bet erdvė skambės taip pat“. Kas yra buvę „Siemens arenoje“, žino, kad ten garso kokybė ne pati geriausia. Ar tuo buvo galima įsitikinti ir spalio 15-osios vakarą? Šiek tiek. Tiesa, tik per apšildančiosios alternatyviojo roko, shoegaze švedų grupės „Kallsup“ pasirodymą. Jiems pradėjus groti, tikrai girdėjosi arenos garso brokas, bet ėmus vis labiau įsiklausyti į užburiantį Eline Gustafsson vokalą, scenos akustinės galimybės atsidūrė antrame plane.

„Laba diena, mes esame grupė „Kallsup“, esame iš Švedijos ir dainuojame švediškai, atsiprašome už tai“, – prasitaria grupės vokalistė. Na, susirinkusiuosius švedų kalba vargu ar įžeidė, kad reikėtų už tai atsiprašyti. Klausantis jų, jei tiesioginės žodžių reikšmės ir nebuvo galima suprasti, tai perteikiamai emocijai vertėjo neprisireikė. Ji buvo suprantama aiškiai.

Skandinavams pabaigus pasirodymą, o man mintyse pasidžiaugus, kad jie ne tik kokybišką blėką eksportuoja, prasidėjo didysis pagrindinių vakaro herojų laukimas.



Publikos gretoms tirštėjant, nusileidžia balta užsklanda, o scenoje vyksta muzikinio inventoriaus dėlionės. Po neilgos pertraukos sceną dengiančią užsklandą ima puošti vaizdiniai nostalgiški prisiminimai iš 30 metų grupės istorijos, o neilgai trukus scenoje išdygsta ir pagrindiniai tos istorijos kūrėjai „Placebo“.

Vos pradėjus skambėti pirmajam grupės kūriniui ir išgirdus su niekuo kitu nesumaišomą Briano Molko vokalą, publika įsiaudrina ir vis vienas ir kitas traukia telefonus ir filmuoja. Prieš aštuonerius metus buvau Jacko White’o koncerte, kuriame kiekvieno atvykusio gerbėjo telefonas buvo „pasodintas“ už savarankiškai nepralaužiamų medžiaginių grotų. „Placebo“ savo gerbėjų telefonų „neuždarė į vienutę“, bet pavedė apsauginiams su nepaklusniaisiais susidoroti. Tad, galima sakyti, buvo dvi spalio 15-osios vakaro programos: pirmoji – tai, kas vyko scenoje, o antroji – tai, kas vyko publikoje. Grupė akcentavo, kad nereikia filmuoti, reikia būti čia ir dabar, kad prieš 30 metų nebuvo išmaniųjų telefonų ir nebuvo galima filmuoti, nes tai užknisa aplinkinius ir trukdo jiems matyti. Kaskart išvydus telefoną, buvo galima matyti ir apsauginį, šviečiantį filmuojančiajam į akis. Tiesa, tai tekdavo ir kitiems žiūrovams, kurie ramiai vykdė tai, kas buvo liepta. Ir tikrai nebuvo taip, kad visi klausė instrukcijų: iš nemažo kiekio storių buvo matyti, kad visgi filmuojančių buvo nemažai, apsaugininkams darbo netrūko. Nemažai buvo išvestų. Kai kurie, jei ir nefilmavo, tai sugebėjo nusitašyti iki žemės graibymo ir laistyti arenos grindis savo skrandžio turiniu. Paradoksalu, bet lengvėjant žanrui, sunkėja publika. Man ko gero „sunkiausią“ publiką yra tekę matyti prieš devynerius metus vykusiame „Scooter“ koncerte Kaune.

Nepaisant „sunkiosios“ publikos dalies, kuri nebuvo dominuojanti, koncertas išties buvo ypatingas. Matyti patinkančios grupės gyvą pasirodymą visada yra šventė. Ir ne tik todėl, kad viskas vyksta čia ir dabar, bet ir todėl, kad klausydamasis to nusikeli į tuos laikus, kada pirmą kartą ėmei klausytis jos kūrybos, o jei atmintis streikuoja, tai girdimos melodijos tikrai kuria atitinkamus jausmus, leidžiančius išjausti tai, apie ką yra dainuojama.

„Labas vakaras, Vilniau, pastarąsias dienas svečiuojamės jūsų mieste ir matome, kaip stipriai pasikeitė miestas nuo pastarojo karto, kai jame lankėmės“, – pasidžiaugia „Placebo“ vokalistas, kartu primindamas susirinkusiesiems, kad tai nebuvo debiutas, o paskutinį kartą britai Lietuvoje lankėsi 2007 m.

Kiek teko skaityti atsiliepimų apie koncertą, tai daug kas akcentavo, kad jau ne pirmajame grupės koncerte teko dalyvauti, kad jų kūrybą seka nuo neatmenamų laikų, ir vertino tai, kad koncerto grojaraščiui buvo pasirinkta ankstyvoji, trisdešimtmetė kūryba. Na, nekritikuoju tų trisdešimtmečių, bet aš pati „Placebo“ pradėjau klausytis vėliau. Ir asmeniškai labai mėgstu 2022 m. išleistą albumą „Never Let Me Go“, ir nė vienos dainos iš jo nesugroti buvo žiaurus elgesys su vėlesnės grupės kūrybos gerbėjais. Galų gale vien ką reiškia daina „Meds“, kurios irgi nebuvo. Suprantu norą švęsti trisdešimtmetį, bet kažkaip norėjosi, kad visas grupės muzikinis kelias per pastaruosius tris dešimtmečius būtų atsispindėjęs grojaraštyje, o ne tik tai, kas buvo sukurta prieš 30 metų.

Po 19 scenoje atliktų dainų, tarp kurių buvo ir grupės „Depeche Mode“ bei Kate Bush (kam nepatiko „Stranger Things“?) koverių, „Placebo“ nedaugžodžiaudami paliko sceną, pripildę gerbėjų širdis nostalgijos dozės, padėjusios užbaigti likusią darbo savaitę.

Renginyje lankėsi ir vertino Rūta Paitian, fotografavo Vytenis Jurevičius.