„Liima“ [grupės arch. nuotr.].Trečiadienio vakarą per pusnis keliavusieji į „Kablį“ galėjo tik numanyti, ką tą vakarą parodys „Liima“. Iš ne ką šiltesnės Danijos atkeliavusi grupė į Lietuvą tikrai atvežė karščio, garso ir netikėtumų.

Melomanai šįkart gavo dvigubą koncertą. Pirmieji į sceną lipo „Garbanotas bosistas“ ir jų apšildančia grupe negalėjai pavadinti – Lietuviai grojo apie valandą ir sugrojo labai visapusišką programą. Be senų ir naujų dainų „Garbanotas bosistas“ dar nustebino ir labai smagiu Mesijaus ir Munpauzn dainos „Jie išskrido į kosmosą“ koveriu. Ankštoje „Kablio“ scenoje susispaudusią ketveriukę šįkart išėjo stebėti iš gan arti ir buvo gera taip aiškiai matyti nuoširdumą, šypsenas ir netgi mielai nuskambėjusias klaideles.

Po mylimos lietuvių grupės atėjo laikas danams. „Liima“ – tai aštuoniolika metų gyvuojančios grupės „Eferklang“ ir prie jų prisijungusio Tatu Rönkkö projektas, įkurtas prieš dvejus metus. Nuo tada jie išleido jau du albumus - „ii“ ir „1982“, ir pastarąjį atvažiavo pristatyti mums. Skandinavų ilgai laukti nereikėjo ir dar nepasibaigus skambančiai „The Doors“ dainai „Riders On The Storm“ tyliai į sceną užlipo „Liima“ ketvertas.

Iš karto nustebino keistas ir mistiškas grupės vokalistas, skambant pirmosios dainos „David Copperfield“ įžangai stovėjęs tarsi įkaltas ir, atrodo, žiūrėjęs tiesiai į akis visiems ir savo žvilgsnio negailėjęs. Vokalistas Casper’as Clausen’as buvo apsuptas nemenka amunicija – trimis mikrofonais, kuriuos visus spėdavo ir per vieną dainą panaudoti. Iš pradžių tai atrodė gal kiek perdėtai, bet jau pirmos kelios dainos įrodė, kad visa tai skirta tam, kad jų muzika skambėtų nepriekaištingai ir dar nuostabiau nei įrašuose. Ir tai jiems tikrai pavyko.

Iš pradžių pasirodymas buvo kiek statiškas, na, bent jau palyginus su tuo, kas laukė toliau. Vokalistas visus tikrąją to žodžio prasme hipnotizavo žvilgsniu bei keistai šilta ir raminančia šypsena. Šiek tiek stebino tai, jog jau pasirodymo pradžioje nuskambėjo daugelis pačių populiariausių jų dainų – tai žadėjo arba trumpą koncertą arba ne tokią įdomią antrąją koncerto dalį. Abi prognozės neišsipildė – praėjus maždaug pusvalandžiui nuo koncerto pradžios įvyko tai, ką tikrai retai pamatysi: nedaugelio pastebėtas grupės būgnininkas nulipo nuo scenos nešinas labai buitiškai atrodančia lyginimo lenta su ant jos lipnia juosta priklijuotais puodais ir lėkštėmis. Įsitaisęs minios vidury ir nusišypsojęs į jį atsisukusiai publikai jis pradėjo savadarbį instrumentą daužyti taip, kad viena lėkštė trenksmų tirados neištvėrė ir nukrito. Po įspūdingo epizodo Tatu Rönkkö vėl tiesiog nusišypsojo ir keliavo atgal į savo vietą ant scenos.

O čia sugrįžo trumpam pasišalinęs vokalistas. Casper’as Clausen’as per būgnininko minute šlovės spėjo persirengti, kas buvo gan keista alternatyvios muzikos koncertui. O tai vėlgi buvo jų šou elementas, mat dainuodamas dainos „1982“ žodžius, jis nusivilko savąjį džemperį, atidengdamas dėvimus marškinėlius su naujojo albumo pavadinimu. Jau tada kilo mintis, jog tai panašu į pabaigą, bet nesinorėjo tikėti, jog viskas pasibaigtų po vos 40-ies minučių – tokiu atveju tai turbūt būtų pats trumpiausias matytas koncertas. Ir, atrodė, jog ši mano baimė pildosi: nuskambėjus „1982“, visi keturi grupės nariai paliko sceną. Tačiau vėlgi – tai tik danų plano dalis.

Nereikėjo ilgai laukti, kad jie sugrįžtų su dar trimis dainomis. Po jų sekė šiek tiek ir pabosti spėjęs pragrojimas. Tačiau juk šiame koncerte viskas turėjo prasmę – per pragrojimą vokalistas vėl spėjo persirengti! Ir dar nepastebėtas užsilipti ant baro! Tad visi pasisukę į dešinę pusę stebėjo aukštai pasilipusį Casper’ą Clausen’ą, plešianti dainos „Amerika“ žodžius. Tuomet jis nuo baro nulipo, pasivaikščiojo po minią, spėjo ir rankas paspausti, ir į akis visiems pažiūrėti, ir ant kelių priklaupti.

Ir štai vėl „Liima“ paliko sceną. Bet ir tai nebuvo pabaiga. Danai sugrįžo dar kartą ir užgrojo dainą „Black Beach“. Taip baimė, jog tai bus trumpas koncertas tapo nuostaba, paliktu neišdildomu įspūdžiu ir itin kokybišku šou, kuris pasibaigė irgi neįprastai. Ketveriukė priėjo prie scenos krašto nusilenkti, kol fone visu garsu skambėjo „ABBA“ daina „The Winner Takes It All“.

Vienintelis dalykas, kurio galėjo ir nebūti – ausims tekęs vargas. Koncerto pabaigoje ausys vos tvėrė garso stiprumą, o po koncerto galvoje dūzgė taip, kaip dar nėra tekę patirti.

Vis dėlto net ir tai vakaro negadino. Vos už keliolika eurų gauti tokį įspūdingą dviejų grupių koncertą – neįtikėtinas dalykas. Reikia tik tikėtis, kad „Liima“ dar grįš ir nepatingės paruošti dar vieno stulbinančio pasirodymo.

Renginyje lankėsi ir vertino Margarita Sargautytė.