„Varom į Suomiją, 2023 m. „Apocalyptica“ ten koncertą surengs“, – dar 2022-ųjų pradžioje entuziastingai siūlo pusseserė, ištikima simfoninio metalo gerbėja su viltimi, kad jos dažnai koncertuose besisukanti giminaitė jai palaikys kompaniją „Eik jau, taip toli trenktis, pamatysi, atvažiuos jie ir pas mus, gi jau yra buvę“, – patikinu, ne tiek žinodama, kiek labai nenorėdama žiemą trenktis į Skandinaviją ir netrukus įsitikinau, kad buvau teisi.

„Apocalytica“ spalvinga grupė ne tik tuo, kad dar iki Wednesday Adams išpopuliarino violončeles, paneikdami stereotipą, kad šis instrumentas skirtas tik klasikinės muzikos atlikimui (su visa derama pagarba pastarajai), bet ir gebėjimu bendradarbiauti su įvairiais muzikantais. Sausio 18-ąją į Vilniaus „Compensa“ salę atvyko su prog rock grupe „Wheel“ bei dar viena simfoninio metalo atstove, grupe iš Nyderlandų – „Epica“.

Iš trijų tą vakarą turėjusių pasirodyti grupių dvi buvo žinomos, trečia – ne. Kuri? Nesunku nuspėti. Progrokeriai „Wheel“ savo pasirodymą pradėjo tradiciškai, kaip ir įprasta apšildančiajai grupei – pustuštei salei. Liūdna tendencija, bet ko gero kitaip jau nebus. Įdomus pasirinkimas. Jei „Apocalyptica“ būtų galima įvardyti kaip laužančia klasikinės muzikos standartus, tai „Wheel“ pasirodymas kažkuria prasme priminė kitą klasikinio meno rūšį – teatrą. Stebint jų pasirodymą vietomis vokalisto iškeliama ranka priminė sceną iš V. Šekspyro „Hamleto“, tik trūko kaukolės ir klausimo „Būti ar nebūti?“. Prisipažinsiu, pradžioje kiek nykokas pasirodymas atrodė ir retsykiais banalokas, tačiau į pabaigą kažkiek pavyko pakeisti negatyvią nuomonę, ypač stebint vokalistą sinchronizuojant savo galvos judesius su būgnininko smūgiais į solinuką ir tomus. O retsykiais atrodydavo, kad ne prog rock klausausi, o Afrikos būgnų sesijos kažkur Sacharos dykumoje. Neblogai, neblogai.



Grupei pabaigus pasirodymą, salėje žmonių skaičius paaugo, o kol vaikštinėjau su ta pačia pussesere po „Compensą“ itin laukiančia „Apocalypticos“, salėje žmonių skaičius šiek tiek paaugo. Sugrįžus į ją prieš pat grupės „Epica“ pasirodymą pasijutau tarsi būčiau atsidūrusi pasakų motyvais apipintame miške. Magija tvyrojo ore, tik vietoje elfų, fėjų ir kitų magiškų veikėjų jos vietą užėmė suomių metalistai su žaviąja Simone priešakyje.

Neslėpsiu – tikrai nesu šios grupės gerbėja (nemėgstu soprano metale), tačiau stebėti jų pasirodymą buvo įdomu. Ypač matant kokią didelę galią jie daro publikai (wall of death, šokinėjimas primenantis žemės drebėjimą, daug judesio ir entuziazmo) Kur nedarys? Užtenka pažiūrėti į grupės instrumentalistus. Klavišininkas priminė keturmetį atitrūkusį nuo tėvų ir besiblaškantį po sceną, tai jis savo instrumentą kaip vilkelį naudoja, tai kaip paspirtuką, tai tiesiog laksto po sceną, tai vaizduoja gorilą, besidaužančią kumščiais krūtinę. Žodžiu – žmogus – chaosas.

Nors dažniausiai daugiausiai dėmesio sutelkiu į būgnininkus, tačiau „Epicos“ pasirodymo metu labiausiai dėmesį prikaustė gitaristas Isaac Delahaye. Tiek energijos viename žmoguje retai pamatysi, patiko jo „gangnam style“ šokis grojant, o gitaros soliakai labai susiklausė.

Buvo smagu stebėti grupės narių tarpusavio chemiją, kuri labai žaismingai pasireikšdavo. Kaip kad klavišininko grojimu gitara, o gitaristo klavišais, vieni kitų teatrališki pasitikimai, tam tikri choreografiniai elementai ir pan. Žavu, ką ir bepridursi.




Nyderlandų kolektyvui apleidus sceną, neilgai trukus jos vietą užėmė pagrindiniai vakaro kaltininkai – „Apocalyptica“. Paskutinį kartą šią simfoninio metalo grupę stebėjau 2015-aisiais Valdovų rūmuose, vienoje iš suomių „Shadowmaker“ turo stotelių. Tik tuo metu nelabai juos mačiau, nes koncertavo po atviru dangumi lyjant lietui, o prieš akis vaizdą dengė daugybė skėčių (taip buvo laikai, kai skėčius įleisdavo į tokias erdves ir jie nesirikiuodavo prie įėjimų kaip įkaitai, laukdami kada už juos bus sumokėta išpirka). Šįsyk buvo kitaip. Vaizdas aiškus, žmonių daug, vibe‘as geras.

„Labas vakaras, Vilniau!“, – pasisveikina grupė, palydima stiprių ovacijų, – „2020 m. išleidome albumą. Kiek iš jūsų jį girdėjo?“, – dalis publikos pozityviai sureaguoja, „Smagu girdėti, tačiau verčia sunerimti dėl kitų, kurie jo negirdėjo. Kas su jumis negerai? Na, nesijaudinkite, turėsite progą su juo susipažinti šįvakar“.

Klausantis „Apocalypticos“ ir ypatingai ją stebint gyvai didžiausias dėmesys trims violončelininkams, tačiau negalima nepaminėti ir su grupe turuojančio vokalisto Franky Perez, kuris tikrai puikiai papildo grupės sąstatą, o taip pat džiugina ir savo multiinstrumentalizmo sugebėjimais, bendradarbiaujant su šia simfoninio metalo grupe jie pasireiškia būgnijimo forma. Smagu tai stebėti.

Vakaro metu skambėjo tokie „Apocalypticos“ kūriniai ir koveriai, kaip: „Not Strong Enough“, „Ashes of the Modern World“, „Grace“, „Rise“, „En Route to Mayhem“, „Nothing Else Matters“, „Shadowmaker“, „I Don‘t Care“, „Seek & Destroy“, „Inquisition Symphony“ ir kiti sukūrę itin jaukią atmosferą ir priminę, kad violončelės skirtos ne tik Vivaldžio, Bacho ir kitų klasikinės muzikos kūrėjų šedevrams atlikti, bet gali būti pritaikyta ir sunkiajai muzikai.



Nepaisant to, kad „Apocalyptica“ gana dažnas svečias Lietuvoje, tačiau pagal susirinkusių žmonių gretas nepanašu, kad šiems suomiams vertėtų nerimauti dėl galimo gerbėjų sumažėjimo. Belieka laukti kito, šios grupės vizito.

Renginyje lankėsi ir vertino Rūta Paitian, fotografavo Vytenis Jurevičius