Renginio plakatas2014-ieji spalio 17-oji užrašinė ir tušinukas rankoje, nedrąsus prisistatymas, dar nedrąsesnis žengimas vidun pro „Vakario“ duris, klestelėjimas ant kėdutės netoli durų ir stebėjimas + skrebinimas užrašinėje to, ką matau aplink ir ką scenoje veikia Midge Ure iš legendinės grupės „Ultravox“. Taip atrodė pirmasis mano recenzuojamas koncertas, o dešimtmečio koncertų recenzavimo sukaktis buvo pažymėta 2024-ųjų spalio 17-osios vakarą „Vakaryje“ (kažkur jau girdėta, tiesa?) kur latvių folkmetalistai „Varang Nord“ taip pat šventė savo muzikinės veiklos dešimtmečio jubiliejų, o jiems talkino japoniškojo folkmetalio atstovai „Yomi“, pajuodinto mirties metalo grupė „Deodium“ ir lietuvaičiai folkmetalistai – „Ūkanose“.

Vakarą gana gausiai susirinkusiai įvairiaamžiai metalistų publikai pradėjo japoniškojo metalo grupė iš Latvijos „Yomi“. Išties išsiskirianti grupė – latviškas japoniškumas, sunkus skambesys ir neįprastas įvaizdis. Tiesa, jų pasirodymo mačiau jau tik pabaigą, bet grupė patraukė dėmesį.



Antrieji scenoje pasirodė latviai „Deodium“. Kažką latviai turi, kad pas juos kuriasi stiprios metalo grupės. Stebint „Deodium“ pasirodymą galvoje sukosi mintys apie kitą energingą latvių grupę „Terror Activator“. Irgi tie patys vėjyje besiplaikstantys plaukai, sunkus skambesys ir aiškiai girdima įvairių grupių įtaka. Smagus atradimas, vertas išsamesnio patyrinėjimo.



Tretieji scenoje pasirodė grupė „Ūkanose“. Vos juos išvydus aplankė déjà vu jausmas. Ar tik jau nebuvau mačius, kaip vienas iš narių „Vakaryje“ groja gitara sėdėdamas? Aha, tik, tą kartą tai buvo prieš „Lordi“ pasirodymą, o šįsyk prieš „Varang Nord“. Vėliau ir pats vokalistas lengva forma pasijuokė iš to. Išties gal tai nauja keista tradicija būtent šioje vietoje vis kitam ūkanų nariui groti sėdint (aišku, neskaitant būgnininko, o kas būtų, jei būgnininkas ką nors susilaužytų?). Ironiškai atrodė, kai sėdintysis it koks kipšelis bandė įsukti moshą tarsi norėtų, kad kas nors koją jame nusilaužtų.

Akivaizdu, kad „Ūkanose“ labai mėgstama grupė, nepaisant to, kad headlineriai „Varang Nord“ jau ir vėlavo pradėti savo pasirodymą, tačiau lietuvaičių publika nenorėjo paleisti. Kur čia norėsis, jei nuo karininių dainų, pereita prie daugiau promilių turinčių kūrinių ir užbaigta „Samagonu“. Akivaizdžiai, „kablys“ pagautas, norėjosi daugiau, bet nepaisant publikos skandavimo „Pakartot“, grupė pažadėjo tą padaryti kitą kartą, tik kuris, anot vokalisto, nebus labai greitai. Kažkaip norisi palinkėti, kad labai neužtęstų ir sugrįžtų, na ir atsisakytų „tradicijos“ ką nors susilaužyti prieš koncertą.



Na, o po trijų grupių pasirodymą, vakarą vainikavo dešimties metų sukaktį švenčiantys latviai „Varang Nord“. Tiek juos matant gyvai, tiek stebint klipus nori nenori jie asocijuojasi su švedų melodingojo mirties metalo grupe „Amon Amarth“. Latvis kitam latviui: „Aš noriu nuvykti paklausyti „Amon Amarth“, kitas latvis, – „Bet mes turime „Amon Amarth“ namuose“. „Amon Amart“ namuose – „Varang Nord“.

Buvo verta jų palaukti. Puiki scenografija. Baltiški simboliai, medinės karžygių galvos, iš visur sklindantys dūmai. Buvo įdomu stebėti nebylius karžygius stovinčius scenoje, ypač, kai vienas iš jų vis užmiršdavo ką daro, tai imdavo šypsotis, matydamas vokalisto iškištą liežuvį, tai po laiko pakelia ar nuleidžia ranką. Pagalvojau, kad tai galėtų būti puikus vaikų gąsdinimo/auklėjimo būdas, vietoj to, kad prasikaltusius statytų į kampą, geriau aprengti viduramžiška karių uniforma ir pastatyti ant scenos, stebint didžiuliam kiekiui metalistų, kai kuriems iš jų šiek tiek krizenant dėl šito.
Reziumuojant ir neironizuojant – patiko. Stiprus ir išdirbtas pasirodymas.

Iš esmės visų grupių pasirodymai leido vienaip ar kitaip pasivaikščioti istorijos vingiais. Aplankyta Japonija ir užkabinti šios šalies istoriniai naratyvai, atsigręžta į vikingų, pagonybės laikus, pasidžiaugta lietuviškojo folkloro tradicijomis, apsivijusiomis trankiu metalo skambesiu ir kartu su „Varang Nord“ paminėta grupės solidi sukaktis.

Renginyje lankėsi ir vertino Rūta Paitian