Grupės asmeninio archyvo nuotraukaLapkričio 29 d., šeštadienį, veiklų sostinėje netrūko. Prasidėjusios kalėdinės mugės viliojo vilnonėmis kojinėmis ir džemais, intelektualai rinkosi į teatrus, dar nemaža dalis vilniečių skubėjo į eglutės įžiebimo ceremoniją Katedros aikštėje, na, o folkmetalio gerbėjai rinkosi „Korpiklaani“ koncertą Pramogų banko salėje „Vakaris“, kurį atidarė modernaus metalo atstovai „Arctis“ bei lietuvaičiai „Ūkanose“.

„Parašyk, kad valanda iki atidarymo jau buvo nutįsusį milžiniška eilė prie durų“, – vos įėjusiai pro duris tarsteli Generolas, akivaizdžiai besidžiaugdamas didžiuliu susirinkusiųjų skaičiumi. Įžengus į salę tuo buvo galima įsitikinti ir pačiai. Skambant pirmajai grupei „Arctis“ jos klausėsi didžiulis kiekis melomanų. Tikrai smagiau taip, nei pustuštei salei koncertuoti.

Apie pirmuosius nedaugžodžiausiu – nieko išskirtinio ir labai ne į temą. Turint galvoje, kad kitos grupės folkmetaliui atstovavo „Arctis“ labai iškrito iš konteksto. Koncerto metu atrodė, kad tiek muzikantai, tiek ir vokalistė žinojo, ką reikia daryti, tik toks jausmas, kad nežinojo, jog reikia ir tarpusavyje muzikaliai pabendrauti. Stebint kai kuriuos iš jų atrodė, kad jiems tiek pat nuobodu buvo groti, kiek man juos stebėti. Grupės pavadinimas nupasakoja ir susidariusį įspūdį – šaltas, bet ne Vanilla Ice „Ice Ice Baby“ prasme.



Antrieji scenoje pasirodė lietuviškojo folkmetalio atstovai, grupė „Ūkanose“. Apie juos padaugžodžiauti galima. Neseniai „Kiss“ vokalisto Paul Stanley memuaruose skaičiau apie koncertus ir juose pasirodančių grupių hierarchiją. Jei trumpai – kuo anksčiau pasirodai, tuo esi prastesnis, o kuo vėliau – tuo geresnis. Tai smagu buvo matyti, kad „Ūkanose“ pasirodė antrieji ir užkūrė smagų vakarėlį pagausėjusiai publikai. Jei atmintis neapgauna, šiemet jau antrąjį ūkanų pasirodymą mačiau su naująja sudėtimi, panašu, kad chebrytė dar geriau susigrojo. Buvo smagu matyti jų valiūkišką bendravimą scenoje. Jei stebint „Arctis“ pasirodymą, jo trūko, tai „Ūkanose“ – buvo su kaupu.

Turint galvoje, kad scenoje jie septyniese – stebi ne vieną pasirodymą. Pasisuki į vokalistą Jokūbą, o jis arba savo žymiuosius šuoliukus atlieka arba persisvėręs per tvorelę su publika bendrauja, merginos ir dainuoja, ir groja, ir šoka, būgnininkas Vilius savame pasaulyje gyvena, kurį kartais ir ginti reikia, kai kedai iš mosho atskrieja. Patiko gitaristų solo skambant dainai „Ten už marių“ ir tarpusavio bendravimas. Žodžiu, gerai. Tik vienas priekaištas. Neseniai vykusiame Lietuvos metalo forume vienas iš „Audronašos“ vedėjų – Gedas pasidalino mintimi, kad labai nesižiūri, kai metalistai scenoje groja su aiškiai matomais telefonais kišenėse ar kabančiais raktų ryšuliais, tai stebint ūkanų pasirodymą nesižiūrėjo vandens buteliukas kyšantis iš gitaristo Lauryno kišenės. Turint galvoje ūkanų aprangą, plastikinis vandens buteliukas nelabai prie jos tinka. Nu bet ne visą pasirodymą taip buvo, tik pradžioje.



Pasibaigus ūkanų pasirodymui, palydėtam gausiu ovacijų kiekiu, salėje pasisukti kažko neužgavus tapo nelabai įmanoma. Po truputį kilo suomių „Korpiklaani“ scenos dekoracijos, kojos vis dažniau buvo numindžiotos bandančių praslysti naglesnių žiūrovų. Sudėjus paskutinius techninius štrichus scenoje po dūmų ir šviesų abrakadabra vienas po kito išniro „Korpiklaani“ nariai.

Kad jau kaip Petruškevičius kimbu prie aprangų, tai galima ir apie suomius užsiminti. Vokalistas, toks jausmas, seka Slasho pavyzdžiu dėl kepurės, o akordeonistas priminė systemų Shavo ir Daron 90-ųjų pabaigos ir 20-ųjų pradžios įvaizdžių derinį. Na, bet grįžkime prie pasirodymų. Patiko, kad antra „Korpiklaani“ tą vakarą nuskambėjusi daina buvo jų viena iš populiariausių „Viinamäen Mies“(„A Man with a Plan“ suomiška versija). Gudrus sprendimas, kai nežinai, kaip tave sutiks, pačioje pradžioje pradėk nuo hitinių kūrinių.



Stebint visą „Korpiklaani“ pasirodymą buvo akivaizdu, kad lietuviai myli folkmetalį, visą laiką vyko veiksmas scenoje ir aplink ją: moshai, irklavimas, crowdsurfinimas. Pastarajame ir ūkanų vokalistas sudalyvavo. Nepaisant to, kad kūriniai skambėjo suomių kalba, gerbėjai vis tiek kartu dainavo, kiek ir kaip sugebėjo.

Paliko įspūdį būgnininko solo intarpas prieš „Korpiklaani“ encore pasirodymą. Tiesiogine to žodžio prasme – gerai atidaužė.

Pasibaigus suomių pasirodymui vilniečiai ir miesto svečiai išsiskirstė trankiai išlydėję paskutinį šių metų rudens mėnesį.

Renginyje lankėsi ir jį vertino Rūta Paitian.