Šiųmetinis balandis labai gausus gerais koncertais, viename iš tokių, buvo proga apsilankyti ir balandžio 12 d., trečiadienį, „Vakaryje“. Na, o kas ten programą kūrė? Taip, lietuvaičiams jau pažįstamos ir labai mylimos grupės „Kataklysm“ ir „Soilwork“, nusprendusios po maždaug 10 metų pertraukos suvienyti jėgas ir atvykti į Vilnių, šįsyk pasiėmę į kompaniją dar vieną grupę „Horizon Ignited“.

Manau, kad balandžio 12-ąją, metalistai ir postpunkeriai buvo bene labiausiai pasidalinę, nes vieni trečiadienio vakaro leido „Kablyje“ klausydamiesi grupės „Soft Moon“, kai tuo tarpu metalistai suskubo į minėtųjų grupių sugrįžimą.

Kaip ir dažniausiai nutinka, pirmosios apšildančios grupės visada lieka sutiktos su kur kas mažesne žiūrovų publika, nei pagrindinės vakaro kaltininkės, tačiau negali sakyti, kad „Horizon Ignited“ buvo sutikta nedidelio kiekio žiūrovų. Ir tiesa pasakius, tie kurie specialiai juos apleido buvo idiotai. Dar prieš koncertą atlikusi namų darbus išklausiau nemažai šios grupės kūrinių ir ką jūs manot? Tikrai patiko, o kai gyvai išgirdau – dar labiau. Ir kaip gali nepatikti. Vokalistas demonstravo tokį galingą graulą, kad net oda pagaugais nuėjo, o gitaristai žavėjo savo vaidybiniais sugebėjimais.

„Norite greitesnės? tik žinokit, turėsit pajudėti“, – kelis kartus bando paraginti vokalistas susirinkusiuosius, tačiau nesėkmingai. Na, kad ir mosho neužsuko, tačiau tikrai labai patiko.



Suomiams nulipus nuo scenos jų vietą perėmė, prisipažinsiu, mylimiausia man vakaro grupė, kanadiečiai „Kataklysm“. Jei pirmiesiems, kad ir kiek besistengiant nepavyko įsukti moshų, tai kanadiečiams tą pavyko pasiekti su pačia pasirodymo pradžia. Ant ir taip aukštos „Vakario“ scenos buvo padėtos platformos, ant kurių pasirodymo metu vis užlipdavo muzikantai, primindami mitologiniu titanus, talžančius paprastus mirtinguosius savo instrumentų garsais.

„Kataklysm“ vokalistas daug dėmesio skyrė susiskaldžiusio pasaulio, karo temoms, čia pat užakcentuodamas, kad koncerto metu mato vienybę, kuria galima pasidžiaugti. Ir kaip nebus galima? Jei visą jų pasirodymą būtų galima laikyti viena didele simbioze, nuo scenoje alumi apliejamų kolonėlių ir staigių jų nuvalymų iki nuolatinio šėlsmo scenos prieangyje.

„Blemba, rytoj būsiu be balso, nu bet negaila“, – nugirstu šalimais vykstantį dviejų „Kataklysm“ gerbėjų pokalbį. Galėčiau pridėti, kad rytoj ne tik balso nebus, bet ir kaklą skaudės, nes ant tiek stipraus headbanginimo galima dar paieškoti.



Na ir paskutinioji pasirodė švedų melodic death metal grupė „Soilwork“.

Man patinka klausytis „Soilwork“ įrašų, tačiau stebint jų pasirodymus gyvai apima jausmas tarsi stebėtum scenas iš kokio spektaklio apie laiko mašiną. Iš serijos „Kas būtų, jei“ laiko mašina „Backstreet Boys“ look-alike gitaristas nukeliautų į dar vikingų valdomą Skandinaviją ir supažindintų vietinius muzikantus su gitaromis ir kaip sektųsi pastariesiems jas įsisavinti. Kas būtų, jei ne Marilyn Monroe būtų užsilipusi ant ventiliatoriaus, bet vikingai gitaristai, kuriems ne sukneles, o plaukus kedentų švelnūs vėjo gūsiai. Arba, kas būtų, jei Björn Strid vaikystėje būtų mėgęs Selmos Lagerlöf pasaką „Nilso nuotykis su laukinėmis žąsimis“, tai galbūt jo liemenės nepuoštų plunksnos. Ironizuoju. Na, o kalbant rimtai, išties puikus švedų pasirodymas, kurio buvo verta laukti.



Tiek „Kataklysm“, tiek ir „Soilwork“ pažadėjo sugrįžti, belieka tikėtis, kad jų sugrįžimo neprireiks laukti dar vienos dekados.

Renginyje lankėsi ir vertino Rūta Paitian, fotografavo Varnalėša