Jurda Šeduikytė. [Atlikėjos archyvo nuotr.]Palangoje visą šią savaitę vyraujant niūriems orams bei reguliariai kas keletą minučių vis prapliumpant lietui, trečiadienio vakarą Kurhauzo salėje susirinkę žmonės turėjo unikalią galimybę porai valandų palikti slegiančias emocijas nuošalyje – į gimtąjį miestą pasidalinti naujausia savo kūryba sugrįžo Jurga Šeduikytė.

Tai, jog šis pasirodymas bus kitoks nei dauguma įprastinių koncertų, galima buvo suprasti jau po pirmosios atlikėjos dainos, kai pirmose eilėse sėdintiems klausytojams buvo išdalinti popieriniai lapukai. Kam? Atsakymams ir klausimams. Tam, kad, pačios Jurgos žodžiais, vakaras netaptų dainininkės egoizmo apraiška, kuomet tik ji viena dalinasi savo mintimis ir požiūriu į pasaulį. Tam, kad tarp kūrėjos ir jos gerbėjų susiformuotų ne vienpusiai, o abipusiai santykiai, kai ir kiekvienas paprastas muziką mėgstantis asmuo, turi galimybę perteikti savo mąstymą ir taip galbūt padėti pačiai atlikėjai pažvelgti tiek į savo dainas, tiek į svarbias gyvenimiškas problemas kitu kampu. Beje, visiems buvo užduoti tie patys trys pakankamai konkretūs, bet taip pat ir gilūs bei daug apie kiekvieną iš mūsų galintys pasakyti klausimai: ko laukiame iš naujojo Jurgos albumo (ar apskritai jos muzikos), ko tikimės iš artimo žmogaus bei su be ko neįsivaizduojame rudens. Atrodo paprasta? Tik iš pirmo žvilgsnio. Bet pasakykite nuoširdžiai, ar dar kurio nors muzikanto koncerte teko pajusti tokį familiarų ryšį tarp jo ir publikos bei pasijusti tokia svarbia visos pasirodymo mozaikos detale? Bent man – ne.

Tačiau tai tebuvo pradžia. Prisipažinsiu, tada, kai Lietuvoje Jurga buvo „ant bangos“, kur ją užkėlė viena klausomiausių dainų tapusi „Nebijok“, ja nesižavėjau ir, tiesą sakant, net nelabai supratau tokio populiarumo priežasčių. Visgi tai, kas ji buvo prieš dešimt metų bei tai, kas yra dabar, kai prieš kelerius metus pradėjo kryptingai eiti galbūt mažiau populiariu ir, žinoma, kur kas sunkesniu, prasmingesniu keliu, skiriasi kardinaliai. Tiesa, apibūdinti tai, ką ši išvaizda jauna, bet mąstymu itin brandi asmenybė groja scenoje – sunku: lyg ir galėtume kalbėti apie psichodelinį roką ar net ambient, tačiau kažkas Jurgos muzikoje kitaip – net ir pačioje giliausioje melancholijoje rusena viltis, net aklinos tamsos bedugnėje tolumoje matyti įžiebtas degtukas...

Įdomiausia tai, kad visą koncertą būtų tiksliau įvardinti ne kaip daugybės skirtingo lygio, ryškumo ar skambesio dainų kratinį, bet kaip itin kruopščiai sudėliotą tobulos simfonijos kompoziciją. Nebuvo nei vienos prastos ar netgi vidutinės dainos (kurias, klausantis albumo, norėtųsi prasukti, o sėdint koncerte periodiškai žvilgtelti į laikrodį), bet lygiai taip pat ir nei vienos, kuri itin išsiskirtų ir būtų pasirodymo „vinis“. Ir ne todėl, kad visos būtų blankios ir vienodos, o todėl, kad kiekviena jų savyje slėpė vis kitą intriguojančią, pasakišką, guodžiančią ar jautrią istoriją ir kas kartą, kai pagalvodavai, kad štai čia yra aukščiausias Jurgos kūrybos taškas, kiekvienas kitas vėliau skambėdavęs kūrinys priversdavo šį epitetą perkelti vis tolyn ir tolyn, kol galiausiai tapo akivaizdu, jog aukščiausio taško apskritai nėra, tik muzika, kurios tobulumas viršija bet kokias matavimo skales.

Atskiro paminėjimo verti ir dainų tekstai: nuo ypač sentimentalaus prašymo nulipdyti iš smėlio bei į pačias slapčiausias širdies labirinto kerteles įsiskverbiančių kūrinio „Ašara“ eilių iki žaismingai skambančios ir tarp žiūrovų atliktos dainos apie netyčia į balą išpiltą kakavą. Nėra tiesiog nieko, prie ko galėtum prikibti. O tada belieka mėgautis... žavėtis tuo, ką girdi ir naiviai tikėtis, kad tai niekada nesibaigs... nes tokių akimirkų nėra daug ir kol visi pamišę dėl naujų lietuviškų elektronikos bei popso dievaičių, susižeriančių po tris „geriausiųjų“ apdovanojimus, tikrasis menas tyliai ir subtiliai save išreiškia šimto žmonių akivaizdoje, ištuštėjusios Palangos salėje... paprastumo stebuklas.

Lankėsi ir vertino Vilius Andrulionis