Marijonas Mikutavičius. [asm. arch. nuotr.]Besibaigiant jau ketvirtam koncertiniam Marijono Mikutavičiaus turui didžiausiose Lietuvos arenose, imi suprasti, kad tai jau tampa tradicija, tarsi įprastas šventinis ritualas, kaip kalėdinės eglutės puošimas ar kasmetinis respublikos prezidentės naujametinis sveikinimas per televiziją, be kurio sunkiai įsivaizduojamos gražiausios žiemos šventės užbaigiančios dar vienus metus.

„Todėl šie koncertai bus iš viso paskutiniai pasaulyje“ – būtent šie žodžiai nuskambėję ironiškos ir taiklios reklaminės kampanijos metu, leido susimąstyti, kaip reaguotų ištikimiausi Marijono gerbėjai, jei tai išties būtų buvę patys paskutiniai įvykę jo koncertai. Ir ar tada apskritai turėtume kuo pakeisti Mikutavičių, jei jau tokiu atveju taip nutiktų? Ar atsirastų lygiaverčių dainininkų, kurie sugebėtų vien savo charizma ir puikiomis dainomis taip vykusiai perteikti šventinę dvasią kaip tai pavyksta Marijonui per savo pasirodymus?

Spėju, kad vargiai, tačiau pats Marijonas užbaigdamas reklaminę kampaniją pajuokavo: „Paėmiau paskolą už kupranugarius. Jei nieks neateis – man galas“. Manau, tai tikrai neįvyktų kur nors Klaipėdoje ar Panevėžyje, kurių gyventojai nė iš tolo neturi tokio plataus koncertų pasirinkimo, kaip kad išlepinti gausybės renginių vilniečiai. Todėl priešpaskutinį metų vakarą vis dar spėliojau, kiek gausiai sostinėje susirinks klausytojų, ir koncertui prasidedant supratau, kad ko gero čia ir gyvena daugiausiai Marijono gerbėjų, kurie užpildė beveik visas laisvas vietas „Siemens“ arenoje.

Šiais laikais kai prie patogumų ir naujovių priprantama labai greitai, kažkuo nustebinti koncertų lankytojus didelėse koncertų salėse arba arenose, kuriems tai neretai būna kelioliktas ar net keliasdešimtas aplankytas koncertas apskritai, darosi vis sudėtingiau, ir atrodo, kad visi techniniai sprendimai jau išbandyti. Tiesa, vieni atlikėjai stengiasi susikoncentruoti ir investuoti praktiškai vien tik į juos (kaip kad Sel'as savo įspūdinguose pasirodymuose pristatydamas technines inovacijas, kai kurias jų Lietuvoje išbandydamas netgi pirmą kartą), o kiti, tokie kaip Marijonas sugeba labai taikliai suderinti savo muzikinę programą, (pirmame plane visgi susikoncentruodami į dainas ir jų atlikimą, kas ir turėtų būti patys svarbiausi dalykai), su technologiniais sprendimais, daug dėmesio skirdami ne tik audio bet ir vizualiniams aspektams, be kurių tai nebūtų tikras show, kaip mes jį įsivaizduojame. Tačiau viskas suderinta taip harmoningai, kad niekas nieko neužgožtų, ar kažko trūktų ar būtų per daug. Visgi geros dainos su taikliais ir lengvai ironiškais tekstais, neskaitant Marijono charizmos, jo humoro jausmo ir sugebėjimo puikiai bendrauti su publika bei pajausti jos lūkesčius ir yra ta esminė jo sėkmės priežastis dėl kurios einama į koncertus.

Nors muzikos pasaulyje Mikutavičius praleido jau 24 metus, lyginant su kai kuriais kitais bendraamžiais Lietuvos dainininkais, jo diskografija gana skurdoka – tik keletas trumpos apimties albumų su vakarietiško roko tradicijomis įtakota grupe „Bovy“ (kurioje jis debiutavo kaip dainininkas) gyvavusia tarp 1989 ir 1997 metų ir 3 soliniai albumai išleisti 10 metų laikotarpiu tarp 2004 ir 2014 metų. Bet tai galbūt ir yra atsakymas, kodėl Mikutavičiaus atliekamos dainos tokios sėkmingos – ir beveik visos jos jau antrą (o kai kurios iš jų net trečią) dešimtmetį mėgstamos gana skirtingos publikos – nuo jaunimo, kuris puikiai žino tekstus ir visa gerkle plėšia „Nebetyli sirgaliai“ ar „Ir aš tikrai myliu Lietuvą, tik ar mylit ją jūs“, iki vyresnio amžiaus gerbėjų, kurie užaugo lankydamiesi „Bovy“ koncertuose ir kuriems pankiška „Trijų Milijonų“ versija yra truputį arčiau širdies, nei originalioji. Tikriausiai taip yra dėl to, kad nors jų ir nėra labai gausu Marijono repertuare, tačiau kiekviena jau yra patikrinta laiko, išjausta tarsi individuali istorija pasakojanti apie žmones, apie visus mus – paprastai, nedaugžodžiaujant, bet ganėtinai taikliai ir nebanaliai.

Būtent atrinktos pačios geriausios, iš įvairiausių muzikavimo etapų, jos visai neseniai buvo išleistos dviguboje vinilinėje plokštelėje „Padavimai apie žmones“. Jeigu ankstesniuose turuose daugiau dėmesio buvo skiriama paskutiniam studijiniam albumui „Lengvas būdas mesti klausytis“, šį kartą buvo pristatytos tik dvi naujos dainos – „Nemirtingi“ ir „Kokia gyvenimo prasmė“, o dauguma kitų, pačios populiariausios atrinktos iš visų ankstesnių albumų, įskaitant keletą tokių, kurios kažkodėl nebuvo išleistos nei viename albume, tačiau ganėtinai dažnai atliekamos koncertuose ir mėgstamos klausytojų: „Dabar geriausi mūsų vakarai“ (Bryan Adams hito „Summer of 69“ motyvais) ir „Aš labai myliu savo mamą“.

Nors Kalėdos jau baigėsi, tačiau pamiršta nebuvo ir viena pirmųjų dainų parašytų gimtąja kalba – „Velnias, man patinka Kalėdos“, o koks gi koncertas be „Trijų Milijonų“, kurie už poros metų švęs 20-ies metų jubiliejų. Maloniai nustebinti turėjo būti ir grupės „The White Stripes“ gerbėjai – vieno žymiausių hitų „Seven Nation Army“ fragmentą koncerto metu sugrojo vienas iš muzikantų, taip įnešdamas smagaus kitoniškumo į bendrą renginio kontekstą. Tačiau didžiausiu siurprizu tą vakarą tapo viską užbaigusi airišką folklorą ir tradicinį roką sujungusi smagi improvizacija. Man pačiam tai tapo vienas iš įsimintiniausių momentų. „Kai darysiu 80-mečio atsisveikinimą, būtinai ateikit. Jūs esat dovana, jūs esat šio miesto širdis. Jūs esat šio miesto šventė. Mes esam laimingi“: tokiais pakiliais žodžiais Marijonas atsisveikino iki kitų kartų. Dabar jau ramia širdimi buvo galima pasitikti 2018-uosius.

Renginyje lankėsi ir vertino Pranas Mozdeika.





Nuotraukos iš Marijono Mikutavičiaus koncerto Kauno „Žalgirio“ arenoje. Nuotr. autorius Mantas Daleckis