Nuotraukos autorius Vytenis JurevičiusPaskutinis vasaros mėnuo nepašykštėjo gerų koncertų. Vieni dar penktadienį emocines ekstazes išgyveno klausydamiesi „The Cure“, kiti rinkosi „Giminės balių“ ar „Vieną naktį Nidoje“, o treti rugpjūčio 8 d., šeštadienio vakarą, leido Vilniaus Kalnų parke klausydamiesi elektroninės muzikos garsų, kuriamų gerai žinomo Moby. Tad apie viską iš eilės.

Žiūrovų gretos nenusileido ir grupės „The Cure“ gerbėjų gretoms, nors jei pastarajame koncerte galėjai matyti kažkokias sąsajas tarp gerbėjų, tai Moby sutraukė labiau populiariosios muzikos mėgėjus, aišku, su viena kita metalisto, rokerio, panko ar alternatyvininko išimtimi.

Vakarą atidarė lietuvių atlikėja Petunija. Kaip neklausančiai tokios muzikos, visai susiklausė atlikėjos pasirodymas. Patiko elektroniniai folko motyvai, o daina „Perkūnas“ kur kas geriau skamba gyvai nei įraše. Smagu buvo stebėti pagoniškus ritualus, kuriuos gal ne taip entuziastingai, kaip atlikėja būtų tikėjusis, sutiko žiūrovai.



Antroji apšildančioji grupė „Austra“ – elektroninės muzikos grupė iš Kanados. Vėlgi, nebuvo tekę šios grupės išgirsti anksčiau, bet nelikau nusivylusi. Sakyčiau, geras dalykas lankytis patinkančių grupių koncertuose, nes sulauki progos praplėsti savo muzikinį bagažą naujais vardais. Šis minimalistinis trijų muzikančių pasirodymas paliko gerą įspūdį. Jų kuriama atmosfera ir skambesys priminė Dido, Enya ir kažkiek Norah Jones kūrybą, kurios dažnai klausydavau būdama paauglė. Taip pat ilgesingai, svajingai ir su viltimi.

„Žinokit, jums labai pasisekė, nes Moby turi puikų šou“, – pasirodymo metu kartojo Katie Stelmanis, savotiškai nustumdama į šalį faktą, kad jos pirmą kartą koncertuoja Lietuvoje, ir tarsi save nurašydama, nes jų pasirodymas ne toks geras. Headlineriai ir taip gauna pakankamai daug dėmesio, nereikėtų savęs nurašyti. Na, gal čia tik man taip pasirodė.



Kanadiečių grupei nulipus nuo scenos, žmonių skaičius toliau augo, kol galiausiai pasiekė maksimumą pasirodžius pagrindinei vakaro žvaigždei – Moby.

Vos prasidėjęs Moby šou iškart prikaustė akį prie daugybės scenoje esančių žmonių, didžiulių ekranų, išsidėsčiusių įvairiose scenos dalyse, ir, žinoma, juose vykstančio multimedijos spektaklio.

Nepaisant fakto, kad scenoje muzikantų netrūko, o apie pritariančias vokalistes ir jų vokalinius diapazonus būtų galima atskirą recenziją parašyti, akį nuolat traukė Moby. Šiam atlikėjui nereikia net kažkaip ypatingai apsirengti, kad išsiskirtų iš minios. Paprastais džinsais, džemperiu, o po juo – marškinėliais vilkintis šešiasdešimtmetis po sceną davėsi it mažas vaikas žaislų parduotuvėje, kuriam mama būtų pasakiusi išsirinkti vieną žaislą, tad šis „vaikas“ taip ir blaškėsi po sceną: tai prie būgnų, tai prie klavišų, tai prie gitaros ar tiesiog prie scenos kraštų, plodamas rankomis ir taip dar labiau judindamas publiką. Moby įprasmina fantazijos.lt šūkį „Nenustok žaisti“ – ne tik pats nenustoja, bet ir kitus ragina sekti jo pavyzdžiu.

Vakaro metu skambant įvairioms gerai žinomoms Moby repertuaro dainoms buvo atiduota duoklė Davidui Lynchui, Davidui Bowie, kurio didelis gerbėjas Moby buvo nuo jaunystės, o galiausiai, pats išgarsėjęs, galėjo su juo turuoti ir susidraugauti (vienas iš gerųjų pavyzdžių, kaip svajonės pildosi). Taip pat prieš dainą „Why Does My Heart Feel So Bad?“ buvo pasidalyta dr. Jane Goodall žinute, kuri iš esmės skatino rinktis augalinę mitybą ir tapti veganais. Kvestionuotinas pasirinkimas, bet turint galvoje Moby kovą už gyvūnų teises, tai nelabai stebino. Ar ši žinutė ką nors paveikė, sunku pasakyti. Mane? Ne.

Prieš dainas „Flower“ ir „Honey“ Moby pasidalijo savo šių dainų interpretacija – kaskart jas atlikdamas jis mintyse įsivaizduoja, kaip atrodė San Franciskas 1969-aisiais, kai jame gyveno Tina Turner su tuometiniu smurtaujančiu vyru Ike. Įdomu buvo tai išgirsti, kai man pačiai klausantis „Flower“ iškildavo JAV pietinių valstijų plantacijų ir jose medvilnę renkančių bei dainuojančių juodaodžių vaizdai. Skaitant Ed Ward knygą „The History of Rock & Roll, Volume 1: 1920–1963“ ta pati melodija skambėjo galvoje, kai jis minėjo, kaip plantacijose girdimos melodijos įkvėpdavo keliaujančius muzikantus, kurių klausydavosi ir iš kurių vėliau iškilo tokie muzikantai kaip Muddy Waters, Bo Diddley ar Chuck Berry. Na ką gi, įdomi patirtis, kai gauni progą žinomą dainą tarsi išgirsti kitaip ir iš naujo ją įvertinti.

Na, o kalbant apie naujas prasmes, ko gero, ne vieną rugpjūčio 9 d. susirinkusįjį pradžiugino dainos „Lift Me Up“ dedikacija Lietuvai – kaip padėka už demokratijos saugojimą kovoje su priešais. Smagu.

Pasibaigus koncertui, socialiniuose tinkluose pasipylė masinės diskusijos, kuris koncertas buvo geresnis: „The Cure“ ar Moby, kas mano galvoje yra absurdiška. Ne tik todėl, kad lyginti du skirtingų žanrų koncertus yra kvaila (tiek pat logikos būtų lyginti, kieno koncertas Lukiškėse buvo geresnis – „Luctus“ ar „Arklio Galios“?), bet ir todėl, kad vietoje piktinimosi reikia džiaugtis, jog Lietuvoje vis dažniau debiutuoja ar sugrįžta pasaulinio lygio vardai, kurie kaskart gali pasidžiaugti didžiuliu gerbėjų skaičiumi.

Koncerte lankėsi ir vertino Rūta Paitian, fotografavo Vytenis Jurevičius.