Nuotraukos autorius Vytenis JurevičiusSavaitė be koncerto, prastai praleista savaitė, na, o mėnesio pradžia nepažymėta jokiu koncertu – užprogramuota nesėkmė. Šios logikos vedini gruodžio 2-ąją į menų fabriką „Loftas“ rinkosi išties didelis skaičius žiūrovų, kad galėtų išvysti dar visai neseniai Lietuvoje besisvečiavusių (vasarą vykusiame festivalyje „Mėnuo Juodaragis“) islandų „Sólstafir“.

Tai ką gero buvo galima išvysti?

Islandai vakaro atidarymui buvo pasikvietę progresyvaus dūminio metalo grupę „The Abbey“ iš Suomijos, kuri Lietuvoje lankėsi pirmąjį kartą. Prieš koncertą norėjosi atlikti namų darbus ir bent kažkiek susipažinti su šios grupės kūryba. Sukant vieną kūrinį po kito susidarė įspūdis, kad gyvai turėtų geriau skambėti, nes įrašai dideliu išskirtinumu nepasirodė. Išvydus pasirodymą gyvai, supratau, kad ne ką geriau. Tiesiai šviesiai – nuobodu. Juos stebint susidarydavo įspūdis, kad ne žmonės, o kažkokios statulos su prastokai sujungtas garsiakalbiais dainuoja. Nors norisi išskirti būgnininką, kuris pačioje grupės pasirodymo pabaigoje apie save priminė, nutraukdamas vokalistės muzikinę pantomimą. Savaime suprantama, tai tik mano nuomonė, žiūrovų tarpe buvo galima išvysti ir besimėgaujančių šios grupės pasirodymu.



Suomiams nulipus nuo scenos, dairiausiai po dar labiau pagausėjusią publiką. Matėsi, kad susirinko metalistai, tačiau tokie, kuriuos retai sutiksi. Nemaža dalis buvo ir vyresniosios kartos atstovų, kurie meilę vikingų post metal atstovams galimai atrado dar paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.

Ką gero apie juos?

Man patinka ši grupė, tik prisipažinsiu, kad ne taip dažnai jos klausau. „Spotify“ metinėse apžvalgose jų neišvysi, tačiau stebint juos gyvai visada aplanko klausimas pačiai sau „Kodėl jų taip mažai klausau?“. Prieš koncertą nemažai laiko praleidau prisimindama jų kūrybą ir kas įdomu, kad klausantis jų namuose ir stebint gyvai sulauki dviejų labai skirtingų patirčių. Taip ir vienu ir kitu atveju tikrai mėgaujiesi jų kūryba, tačiau ji skamba ne vienodai, kaip ir skirtingas emocijas kuria.

Jei klausantis jų namuose jauti islandišką gamtą, emocijų jūrą, gamtos stichijas ir taip gauni patirti šią šalį joje net nesilankant, tai gyvai – visai kita patirtis. Vien jų įvaizdis kiek daug duoda. ZZ Top gone viking: ilgos vešlios barzdos, ilgos kasos, juodi akiniai, vintažinės rudos/juodos/pilkos spalvos ir islandiška dvasia alsuojanti melodija, staiga pereina į JAV pietines valstijas, tetrūksta viskio butelių, pietietiško akcento ir kone „Sveika, atvykus į Alabamą, ponia“ (tik su žaviu amerikiečių pietinių valstijų akcentu reikia tai tarti).

Viso jų pasirodymo metu buvo galima išgirsti įvairių melodijų ir analogijų šou, steam punk, Pietinės valstijos, kantri muzika, Vesternas, o kartais net gypsy punk elementų. Išties daug emocijų kurianti grupė su labai paveikiu pasirodymu.

Šiaip buvo smagu stebėti „Sólstafir“ vokalistą, kuris be savo gitaros dainuodamas bendravo su publika ir vis man priminė praėjusiais metais Vingio parke pasirodžiusį Nick Cave. Tik šįsyk atrodė, kad scenoje būtent Nick Cave ir fenomenaliojo multiinstrumentalisto Warren Ellis mišinys. Keista asociacija, bet tai tik dar kartą įrodo, kad „Sólstafir“ itin paveikiai sužaidžia su žmonių emocijomis, paaštrinančiomis vaizduotę.

Norisi pasidžiaugti, kad islandiškieji „saulės spindulėliai“ nedarė, „o žiūrėk dingau, bet sugrįžau po kelių minučių“, žinomo dar encore terminu ir apie tai pasakė, su perspėjimu, kad, kai jau jie išeis, tikrai nebegrįš. Atidainavę dar kelis kūrinius, padėkoję susirinkusiems ir vieni kitiems, paliko sceną, su vis dar gausiai lūkuriuojančia publika.



Renginyje lankėsi ir vertino Rūta Paitian, fotografavo Vytenis Jurevičius