Nuotraukos autorius Vytenis JurevičiusBritų visuomenės sisteminio chaoso pasakotojai, o tiksliau dainuotojai, dainuojantys nedainuotinomis temomis arba repo pankai, kurie už savo žinomumą turi būti dėkingi kitam pankui, tiesa, ne šiaip pankui, o žanro tėvui – Iggy Pop. Kas jie tokie? Ogi „Sleaford Mods“.

Šie liūdnieji nūdienos aktualijų dainiai kvietė vilniečius ir miesto svečius paskutinę birželio savaitę palydėti ne kur kitur, o „Lukiškių kalėjime 2.0“. Neatsispyriau ir aš šiam kvietimui, tad skubu dalintis dar šviežiais įspūdžiais.

Ar dažnai keliaujat į grupių koncertus, kurių kūryba pradedat domėtis tik sužinojus, kad jie atvažiuoja? Aš dažnai. Pasitaiko, kad eini į kelių grupių koncertą, o žinai tik vieną iš jų, todėl pasidomi kitomis. Būna, kad eini dėl apšildančių, o prieš koncertą pasidomi pagrindine grupe, o būna, kad organizatoriai jau tiek gerų muzikantų priveža, kad tiesiog jiems paskelbus apie kokį artėjantį koncertą pasidomi ar suvaibina laukai ar ne. Taip, su „Sleaford Mods“ tikrai tie laukai susivaibino.

Dar birželio 26-osios dieną buvo galima sužinoti, kad su „durų“ į koncertą atsidarymu atvykusius „vyturiukus“ pasitiks Direktorius su savo programa. Nemeluosiu, nors ir labai gerbiu Domininką Kunčiną ir jo kūrybą (ypatingai už jo indėlį į „Pasidaryk pats“ judėjimo pradžią Lietuvoje ir savaime suprantama grupę „Dr. Green“), tačiau teko praleisti jo pasirodymą ir ateiti tik į britų pasirodymo pradžią.

Gerai, kad nors šiek tiek anksčiau atėjau, nes koncerto erdvė buvo kone užkišta „repo pankų“ gerbėjų. Norint prisliūkinti arčiau scenos reikėjo jau naglai veržtis, tad pasitenkinau strategiškai gera vieta, netoli baro (tokie karščiai, kad tik vandens norisi) ir gerai matoma scena.

Vienas, du, trys, važiuojam! Scenoje pasirodo du žmogeliukai. Vienas keliauja prie mikrofono, kitas prie kažkokio keisto lagamino su daug svirtelių ir laidų. Hm... kas čia bus? Specialiai prieš renginį nežiūrėjau gyvų grupės pasirodymų, tam, kad būtų galima nežinančiomis, ko tikėtis akimis patirti gyvą grupės koncertą. Jei „Spotify“ klausyti įrašai patinka, rekomenduoju, specialiai nežiūrėti pasirodymų, kad paskui per gyvą koncertą būtų galima susidaryti nuomonę, patinka ir gyvai ar užtenka tik ramiai įrašų klausytis?

Tai ar patiko gyvai? Esu sunkiosios muzikos gerbėja, man be galo būna smagu stebėti scenoje gyvai grojančias grupes, žavėtis gitaristų solo partijomis, stebėti ką veikia bosistas ir bandyti perprasti būgnininkų naudojamas grojimo technikas, tad į du žmones scenoje be jokių instrumentų būna keista žiūrėti, tačiau „Sleaford Mods“ atveju kitų instrumentų netrūko. Gana greitai iš „Tai kai strakaliukas makaliukas, o tai čia tas čiuvas visą laiką ir striksės ir apart perjunginėjimų muzikos nieko daugiau nedarys?“, perėjo į „Blyn, jei jis ten taip nestrakaliotų, perpus sumažėtų visas įdomumas“.

Smagu buvo stebėti žiūrovus ir atkreipti dėmesį, kuri kam daina patinka iš sustiprėjusios reakcijos. Niekas per galvą nesivertė, moshų nekūrė, tiesiog atkartojo duetą scenoje: strikinėjo, šokinėjo ir judėjo, taip, kaip galėjo. Svarbiausia – nuo dūšios.

Klausantis „Sleaford Mods“ atrodo, kad kitaip ir būti negali. Stipriai įtraukiantis pasirodymas, kuriam nereikia nei papildomų muzikantų, epiško ugnies ar lazerių šou ar dar kokių kitų pričiūdų, užtenka, tiesiog savos kūrybos ir paprasto šiokio tokio pasimaivymo scenoje.

Belieka tikėtis, kad ir toliau šie britai malonins lietuvaičius su savo pasirodymais mūsų krašte.

Renginyje lankėsi ir vertino Rūta Paitian, fotografavo Vytenis Jurevičius.