Renginio plakatasKur buvęs, kur nebuvęs įsitvirtina rudenėlis su visais jį lydinčiais dalykais: lietingu oru, vis trumpėjančiomis dienomis ir sugrįžusiu koncertų uždarose erdvėse sezonu. Rugsėjo 23 d., trečiadienio vakarą, vilniečius ir miesto svečius viliojo netoli Vilniaus geležinkelio stoties įsikūrusi erdvė „Mello“. Vakaro programoje – lietuvaičiai „Toro Bravo“ ir įvairių tautybių muzikantus subūrę „The Rumjacks“. Tad apie viską nuo pradžių.

Nors manau, kad Vilniaus koncertines vietas pažįstu ganėtinai gerai, į „Mello“ anksčiau dar nebuvo tekę užsukti. Kaip įprasta pankų koncertuose, vos įžengusi pro duris ėmiau leistis žemyn. Kurį laiką paklaidžiojusi apačioje nieko neradau. Pasirodo, reikėjo lipti į viršų. Tad patarimas tiems, kas „Mello“ lankysis pirmą kartą: nesivadovaukite stereotipu, kad pankus rasite tik rūsyje. Pasirodo, jų galima rasti ir gana aukštai.

Atsidūrusi reikiamoje vietoje, nors ir keliomis minutėmis pavėlavusi, lietuviškojo pankroko legendas „Toro Bravo“ jau radau scenoje. Kurį laiką nebuvo tekę jų matyti, tad buvo smagu stebėti pasirodymą ir dar kartą prisiminti, kaip šie scenos chuliganai geba užgauti nostalgijos stygą.

Klausantis jų dainų toptelėjo mintis, kad tiems, kas nėra gerai susipažinę su grupės kūryba, „Toro Bravo“ būtų galima pristatyti kaip motyvacijos guru, skatinančius ginti savo idealus, būti veiklius ir kovoti už tai, kuo tiki. Jie galėtų vesti netradicinius sąmoningumo seansus su daina „Imtynės“ – tokius, kuriems nereikia tokio fizinio pasirengimo kaip jogos praktikoms. Nors, matant, kaip grupė išjudino ir vyresnius klausytojus, galbūt torobravietiškas fizinis pasirengimas vis dėlto nenusileistų net didžiausiems jogos entuziastams.

Scenoje buvo galima išvysti ne tik įprastą grupės sudėtį, bet ir jaunosios kartos atstovus, prisijungusius atlikti bene žinomiausių „Toro Bravo“ dainų – „Duok man ranką, brolau“ ir „Vilniaus gatvės“.



Lietuvaičiams palikus sceną, po kurio laiko jų vietą užėmė pagrindiniai vakaro kaltininkai – „The Rumjacks“. Beveik du veiklos dešimtmečius skaičiuojanti keltų pankroko grupė, kurios šaknys siekia Australiją, šio žanro gerbėjams išties gerai žinoma.

Lietuvoje grupė lankėsi pirmą kartą – tai jos nariai per vakarą pakartojo ne sykį. Jie prisipažino nerimavę, kad gali tekti groti pustuštei salei, tačiau gausiai susirinkę gerbėjai turėjo juos ne tik nuraminti, bet ir pradžiuginti.

O ko čia stebėtis gerbėjų gausa, kai grupės kūrybiniame arsenale yra tokie kūriniai kaip „An Irish Pub Song“, „A Fistful O’ Roses“, „I’ll Tell Me Ma!“, „The Foreman O’Rourke“ ir „The Pot & Kettle“? Jie ne tik žadina vaizduotę, bet ir neleidžia nustygti vietoje.

Jau nuo pirmųjų kūrinių „The Rumjacks“ užkūrė tikrą pirtį. Gerbėjai taip įnirtingai trypė grindis, kad po kojomis buvo galima pajusti kone žemės drebėjimą.

Grupei pavyko nukelti susirinkusiuosius į žavų keltų kaimelį, jaukų vietinį barą, kuriame gali patirti visą jų muzikos žavesį ir, svarbiausia, pajusti keltišką dvasią.

Nuo karščio prakaitas žliaugė upeliais, o vakarui artėjant prie pabaigos galvoje pamažu ėmė bręsti mintis apie filmo „50 pilkų atspalvių“ perdirbinį – „50 prakaito kvapo atmainų“. Po daugiau kaip 20 dainų trukusios programos tų atmainų, ko gero, tik padaugėjo. Tai dar kartą patvirtino, kad koncertas buvo išties puikus.

„The Rumjacks“ debiutas Lietuvoje pavyko. Patys muzikantai sakė, kad jiems čia labai patiko, ir pažadėjo sugrįžti. Belieka tikėtis, kad ilgai laukti nereikės.

Renginyje lankėsi ir jį vertino Rūta Paitian.