Papa Roach (nuot. aut. Mantas Daleckis)Sausio 25 dieną į Lenkijos sostinę atvyko „Rise of the Roach“ turas kartu su „Wage War“ ir vakaro pažiba – „Papa Roach“. Nuo durų atidarymo iki 19:30 vangiai besirenkančią publiką apšildė vietinis DJ, statinės šviesos atmosferoje bandęs sukurti „emo night“ tipo programą. Skambėjo „Bullet for My Valentine“ – „Tears Don't Fall“, „Slipknot“ – „Duality“ ir kita muzika iš „Top 100 Modern Rock/Metal Anthems“ grojaraščio. Na, bent jau DJ Body Jarre (toks pirmojo žmogaus scenoje vardas) galės didžiuotis apšildęs „Papa Roach“ vienoje didžiausių Varšuvos salių – COS Torwar.

Tiksliai kaip laikrodis į sceną lipo penketukas iš Floridos, JAV – „Wage War“. Metalcore grojanti ir daugiau nei milijoną klausytojų „Spotify“ turinti grupė atliko 40 minučių programą: kiek senesnę „Low“, nemažai naujausio albumo kūrinių („MAGNETIC“, „TOMBSTONE“ ar kiek „Spiritbox“ – „Holy Roller“ primenantį „NAIL5“), o finalui – „Manic“. Klausantis buvo akivaizdu, kad grupė nestovi vietoje, turi stiprų muzikinį pagrindą, bet taip pat domisi, kas traukia klausytojus ir kas tuo metu yra madoje. Jie taip pat stengėsi įtikti publikai – anot vokalisto Briton Bond, vos trečioji turo data tapo „mėgstamiausia“. Galima tikėti, kad lenkai labiau šėlsta nei melomanai iš Frankfurto ar Hamburgo. Artėjant 20:30 publika užpildė beveik visas vietas visiškai išparduotame koncerte.

Dar pusvalandis, ir sceną slepianti užsklanda su tarakonu krinta. Lygiai 21:00 pasigirsta naujausio kūrinio „Even If It Kills Me“ eilutės. Tie, kas klauso „Papa Roach“, tikrai jau spėjo pamilti šį vos prieš keletą dienų išleistą singlą. Po jo atėjo eilė muzikai, kuri renginio plakate subtiliai prisistatė eilute „We’re coming to infest“. Užgrojo „Blood Brothers“ ir „Dead Cell“.

Praėjo lygiai 25 metai nuo „Infest“ albumo išleidimo, tad buvo galima tikėtis, kad tokia žinutė plakate reikš daugiau legendinio albumo dainų. Tačiau... Ne, pilno albumo neišgirdome, neįvyko tas standartinis „švenčiame albumą ir jį grojame nuo pradžios iki galo“. Nors tokie turai dabar itin populiarūs (kaip tik šiuo metu „Bullet For My Valentine“ ir „Trivium“ švenčia savo albumų 20-mečius, pilnai juos atlikdami), „Rise of the Roach“ turas labiau tiktų į „Greatest Hits“ lentyną. Kita vertus, būtent „Infest“ užėmė daugiausiai koncerto laiko – buvo atlikti pirmieji šeši albumo kūriniai, kurie, net ir žiūrint į „Spotify“ perklausas, stipriai lenkia kitus šešis, esančius antroje albumo dalyje.

Ką dar išgirdome be „Infest“? „...To Be Loved“, „Getting Away With Murder“, „Help“, penketą iš „Ego Trip“: „Kill The Noise“, „Liar“, „Swerve“, „No Apologies“ ir itin jautrų „Leave a Light On (Talk Away the Dark)“. Prieš šį kūrinį buvo parodytas vokalisto Jacoby įrašas, kuriame jis kalbėjo apie savižudybių problemą. Grupė taip pat dalį koncerto pajamų paaukos vietinei savižudybių prevencijos organizacijai.

Netrūko ir koverių – „2Pac“ – „California Love“, dainose įterpto „Linkin Park“ – „In The End“ ar „Eminem“ – „Lose Yourself“.

Išgirdome „Roses on My Grave“, kurio iki šio turo grupė negrojo nuo 2007-ųjų metų. Taip pat išgirdome Tony būgnų solo ir publikos gerkles atvėrusį „Scars“. Skambėjo „Born for Greatness“, po kurio atėjo trumpa pertrauka. Po jos arenoje, kurioje ir taip buvo problemų su ventiliacija, pasidarė dar karščiau. Dar daugiau pirotechnikos, liepsnų, ir visi juda pagal „Between Angels and Insects“, „Infest“, sukasi moshpit’ai, skamba „Broken Home“.

Kažko dar trūksta? Na, taip, bet dar palaukite – jūsų laukia šiek tiek nu-metal istorijos. Bent 30 sekundžių buvo skirta „Korn“ – „Blind“, „Deftones“ – „My Own Summer (Shove It)“, „Limp Bizkit“ – „Break Stuff“ ir „System of a Down“ – „Chop Suey“. Jacoby sako esąs didelis šių grupių fanas, tačiau jam šioje istorijoje dar kažko trūksta... Užgroja paskutinė vakaro daina – „Last Resort“.

Tėtušiai tarakonai dar sykį atidavė save ir patvirtino, kodėl mano mintyse jie – viena geriausių gyvų grupių. Daugiau nei 20 dainų, energijos užtaisas, kuris kartais net netilpo į sceną ir ropštėsi pas gerbėjus į minią ar tribūnas. Kas buvo Vilniuje, tikrai prisimena, kaip buvo gerai ir kokie šlapi visi išėjo. Šių savybių Kalifornijos kvartetas neprarado.