Nuotraukos autorius Vilius PeldžiusKlaipėda jau bunda iš žiemos miego. Kelios dienos iš eilės su saule sutrikdo, verčia svarstyti, gal visi numirėm ir atsidūrėm rojuj? O kai šeštadienio dangų vėl aptraukia debesys ir viskas normalizuojasi, atsiduri vietoje, kurioje ir toliau tęsiasi rojaus gyvenimas. Juk rojus ten, kur muzika, gyva muzika, alternatyvi muzika. Neskaičiuokim, kiek koncertų per žiemą pajūryje girdėjom, nereikia, tai jau praeitis.

Ši vieta skirta gražiems dalykams, grįžkime prie rojaus. Šeštadienio vakarą jis - Malūno lofte, vietoje netoli upės, kurioje turbūt dar nesat buvę. O veltui. Ten susitinka draugai. Kurie moka groti. Ne gitaros stygas patampyti, lazdelėm pamojuoti ar pirštais per klavišus perbėgti. Jie moka groti. Labai gerai. Iš širdies. Dėl jų ir meškos nutrauktų hibernaciją ir eitų šokt (kažkodėl negaliu palikti žiemos temos).

Laikas atkeliauti prie esmės, jūsų dėmesiui – LE LEKOMOTYV ir Imanuelis Kantas. Dvi jaunos klaipėdiškių grupės, kuriose rasit ne tik būgnus ir gitaras, bet ir klavišus, ir pučiamuosius. Juos taip pat rasit šių metų LRT OPUS TALENTO konkurso finalistų sąraše. Iš 18 finalo dalyvių jie lipo į viršūnes: komisija LE LEKOMOTYV dainai „Dvilypis“ skyrė II-ąją vietą, o Imanuelio Kanto „Breathe“ atiteko II-a vieta pagal klausytojų balsus.

Nors laimėjimai ir pasiekimai džiugina, deja šiandien ne to mes susirinkom.

Kai uostamiesčio gatvės tuščios, klausi, kur dingo Klaipėdos jaunimas? Juos rasi čia, tarp aukštų baltų Malūno Lofto (rojaus?) mūrų. Nors gimnazistams atėjo sunkus pavasaris, vienuoliktokams - tarpiniai atsiskaitymai, dvyliktokams - paskutinis žinių kaupimo etapas artėjant egzaminams, jie negali neateiti palaikyti kuriančių draugų. Tų, kurie jau dėliojasi planus palikti vaikystės uostą, bet tuo pačiu atranda laiko kurti muziką, išjaustą, gyvą, pilną detalių, prasmingų žodžių, pakartoti prašančių melodijų ir dar daugiau.

Tokį laiką reikia švęsti. Ir tikrai, šio šeštadienio koncertas – tikras draugų vakarėlis. Šį vakarėlį atidarė LE LEKOMOTYV. Džiazo variacijos iš karto ištrina visus žiemos pojūčius, šildo, neša į tolimus kraštus. Kol plauki, sklandai kažkur padebesiais, atslenka stipri energija ir bloškia ant žemės, bet tuo pačiu metu pastato ant kojų, negali atitraukti akių nuo muzikantų, tokių užtikrintų, nesiruošiančių sustoti ir paleisti tavęs iš šio muzikinio sapno. Pasijunti toks dvilypis, pasiruoši nustebti. Bet tikrai nesitiki, kad muzikantai susirinks iš publikos ritmus, taktus, metrus ar kitus hieroglifus ir jų vedini sugros čia ir dabar gimstantį kūrinį. Ką čia ir bepridursi.. Tas šiuolaikinis jaunimas ???? Nors klausant jų muzikos neapleidžia jausmas, kad jie šioj žemėj praleido tikrai daugiau, nei rodo metai.



Keliaujam toliau, Imanuelis Kantas, progresyvūs, avangardiniai, energingi, panašūs, bet skirtingi. Nežinau, kiek laiko jie grojo, bet atrodė, kad laikas kažkur sustojo ir tęsis amžinai. Vienu metu, lyg klaidžioju plikomis šaltomis Islandijos aukštumomis, paskendusi melancholijos sūkuriuose, tada staiga pakyla vėjas ir nubloškia atgal į pajūrį tarp medžių viršūnių. Išgirsti šaukiant breathe, bet tuoj vėl paskęsti. Ramybė pinasi su pykčiu, kažkas pradeda aiškėti, šviesėti, o tada vėl kažkur pradingsti. Taip filosofiškai turbūt.



Po koncerto, uždariusi rojaus duris, eidama klausiu savęs, kas čia įvyko? Ir kai mintys nesidėlioja, paklausi savęs, ką jaučia vidus. O jame randi pasididžiavimą, kad Klaipėda augina gilius, kūrybiškus ir brandžius muzikantus, kuriuos vieną dieną jūs visi išgirsit (ir nelaukit, LE LEKOMOTYV kovo 16 d. galit išvysti Kaune @Hogas).

Klaipėda jau bunda iš žiemos miego, užvėrus šeštadienio rojaus vartus, sekmadienio rytą mus pasitinka saulė, bet, nors jos mes ir labai pasiilgom, dieną pradedu su klausimu, o gal muzikos labiau ilgu? Pavasaris prasideda.

Koncerte lankėsi ir vertino Agnė Steponavičiūtė, fotografavo Vilius Peldžius