Kovo 22-ąją Pramogų banko salėje „Vakaris“ metalinę fiestą užkūrė keturios grupės: „Leach“, „Hideous Divinity“, „Kampfar“ ir „Belphegor, atnešusios bent jau preliminarias pavasario apraiškas, kai tiek viduje, tiek ir lauke gali drąsiai dėvėti metalistų uniformas ir šiek tiek patirti festivalio atmosferą, kai scenoje išvysti kelių valstybių (švedai, italai, norvegai ir austrai) atstovus.

Vakarą atidarė ir pirmieji scenoje pasirodė Švedijos thrash'n'roll atstovai, labai mielo gyvūniuko „Leach“ pavadinimu. Faina grupė, kurios nepilną pasirodymą teko vertinti, bet paliko gerą įspūdį. Tikrai verta paklausyti ir daugiau.



Tradiciškai pirmosios grupės dažnai atsiduria podukrų vaidmenyje ir būna nepelnytai apleidžiamos, tad žiūrovų gretos išties buvo retos, net ir prasidėjus antrųjų, italų death metal atstovų „Hideous Divinity“ pasirodymui. Pastarieji paliko įdomų įspūdį. Viena vertus yra mirties metalo atstovai, kita vertus buvo galima įžvelgti ir nu metal panašumų, gal nieko keisto, kad ir patys grupės nariai šiek tiek priminė „System of a Down“ atstovus. Ypač vokalistas, toks vienas prie vieno dešimtojo dešimtmečio Daron Malakian.

Italai vienu metu buvo nusileidę nuo scenos „pasižmonėti“ su publika palikdami scenoje tik vieną būgnininką. Gaila, kad būgnai nėra toks mobilus instrumentas, kurį būtų lengva nešiotis, taip va ir negali artimiau pabendrauti su publika. Nors ši situacija buvo ištaisyta vėliau, nes prie grupės mercho buvo galima ir pabendrauti ir nusifotografuoti su susirinkusiais „Hideous Divinity“atstovais. Nemažai būta tokių, kurie tuo suskubo pasinaudoti.



Tretieji scenoje pasirodė norvegų black metal grupė „Kampfar“, kuriuos stebint nori ar nenori vis tiek susieji su skandinavų tautosaka.

Norvegai „Kampfar“ priminė serialo „Vikingai“ personažus. Ko gero neatsitiktinai vienas iš gitaristų buvo kaip iš akies trauktas Lokis. O visi grupės nariai atrodė taip, tarsi būtų ką tik išlipę iš miegančio ugnikalnio, skleidžiančio tik pelenus. Labai įstrigo jų pasirodymas. Norvegiškas juodošius praturtintas folkloro motyvais yra tikra ambrozija ausims.

Ne tik ausims, bet akimis. Vokalistas ant pilvo išsitatuiravęs grupės pavadinimą, o ant nugaros sparnus, (nors čia gal tik man atrodė, kad sparnai), bet tą akimirką labai priminė „kruviną erelį“ iš serialo „Vikingai“. Gerai, kad tik tatuiruotė, o ne tikrieji „sparnai“ iš plaučių.

Norvegų pasirodymo metu nutiko ir linksmų dalykų: žiūrovų tarpe alus įgijo sparnus ir savo purslais žymėjo publiką, įsisuko ne vienas „vėjelis“, o taip buvo galima įsitikinti lietuvių, kaip „gerų gaspadorių“ fenomenu. Smagu, kai grupės jaučiasi „kaip namuose“, tik italų frontmenas gal kiek pernelyg suprato šį terminą, nes „Kampfar“ pasirodymu metu išlindo iš persirengimo kambariuko vien su rankšluosčiu. Nepaisant juokingos situacijos, vokalistas neatrodė pasimetęs. Galbūt veikia itališkas požiūris į gyvenimą, mažiau sureikšminti dalykus ir tiesiog mėgautis.



Na ir paskutinieji, daugelio labiausiai laukti pasirodė austrai blackened death metal nešėjai – „Belphegor“. Ko gero visiems pasitaiko juokingų situacijų, kai truputį neprigirdi ir nugirsti visai ne tai, kas buvo sakyta ar neprimatai ir pamatai ne tai, kas iš tikrųjų yra. Užmetus akį į dūmuose paskendusias grupės „Belphegor“ puošmenas, pasirodė, kad kaukolės turi turbanus ir priminė pilvakalbio Jeffo Dunhamo personažą Achmed the Dead Terrorist. Taip ir atrodė, kad jis tuoj tuoj suriks „Tylos! Aš tave nužudysiu!“, vėliau paaiškėjo, kad visgi tai nebuvo jis. Kalbant apie kitas scenos puošmenas, akį traukė mėsos gabalai, kurie atrodė perimi iš Rokio Balboa, po jo treniruotės šaldytuve.

Stebint „Belphegor“ frontmeną neapleido jausmas lyg stebėtum „Rammstein“ lyderį Tillą tik labai pasunkėjusį muzikine prasme. Tas pats nuožmus žvilgsnis, manieros ir jausmas, jei prisiartinsi, gausi į galvą.

Turint galvoje, kad kai kurie grupės „Belphegor“ dainų klipai „Youtube“ kanale yra užblokuoti dėl nepatogaus, gąsdinančio ir šokiruojančio turinio (taip, koks netikėtumas, kad juodmetalio klipuose nėra rožinių vienaragių, cukraus vatos ir drugelių!), norėjosi to brutalumo ir scenoje. Tarkim, kai vokalistas iškėlė ožio kaukolę tikrai norėjosi bent kraujo srovelę nutekančią jo veidu išvysti. Kai tiek daug dekoracijų, gal kažkiek daugiau sąveikos su jomis tikėjausi. Kad ir kaip ten bebūtų publikai austrai tikrai labiausiai patiko, ypač iš to, kaip stipriai jie nenorėjo jų paleisti. Na, bet visi koncertai turi savo pabaigos laikus, tad ir ši metalo fiestą turėjo pasibaigti.



Renginyje lankėsi ir vertino Rūta Paitian, fotografavo Milda Prušinskaitė