Jūratė ir Kąstytis. [Tomo Jedzevičiaus nuotr. ]1971-ųjų metų gruodžio 25-ąją, Kęstutis Antanėlis (vienos iš ankstyvojo lietuviškojo roko grupių „Antanėliai“ įkūrėjas) tuometiniame Dailės institute (dabar Vilniaus Dailės Akademija) pastatė pirmąją lietuvišką roko operą, paremtą A. Lloyd‘o Webber‘io 1970-aisiais išbrandintu kūrybiniu vaisiumi „Jėzus Kristus superžvaigždė“ (K. Antanėlis šią A. L. Webber‘io roko operą pastatė pirmasis Europoje ir antrasis pasaulyje). Šis įvykis žymėjo roko operų pradžią Lietuvoje. Vėliau sekęs kūrinys „Meilė ir mirtis Veronoje“ (1982 m.) tik dar labiau įtvirtino naujojo reiškinio egzistencinę reikšmę, nesibodint aštrių sovietinės mašinos nagų.

Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, roko opera kaip žanras niekur neišgaravo, tačiau kurį laiką buvo primirštas, palikdamas kelią naujosios pop scenos formavimuisi. Na, bet šįsyk ne apie tai.

2002-aisiais metais rugpjūčio 1-ąją dieną, minit Klaipėdos 750-ies metų jubiliejų, buvo pastatyta bei pristatyta Roko Radzevičiaus ir Rimvydo Stankevičiaus roko opera „Jūratė ir Kastytis“. Ko gero, nėra lietuvio, kuris nebūtų girdėjęs šios istorijos. Tam ir romantiku būti nereikia. Legenda pasakoja apie mirtingojo žvejo Kastyčio ir jūrų valdovo Neptūno dukros deivės Jūratės meilę, pasibaigusią garsiųjų Gintarinių rūmų griūtimi ir Jūratės mirtimi. Akivaizdu, nei libreto autorius R. Stankevičius, nei kompozitorius R. Radzevičius nėra tragiškos meilės gerbėjai, tad nusprendė sukurti laimingą pabaigą, prasidėjusią Jūratės atgaivinimu, suponuodami mintį, jog „happily ever after“ yra įmanomi net ir lietuviškose pasakose.

2002-aisiais metais roko opera „Jūratė ir Kastytis“ sukvietė šias muzikos pasaulio žvaigždes: Aistė Smilgevičiūtė (Jūratė), Marijonas Mikutavičius (Kastytis), Saulė Laurinaitytė a.k.a. Saulė (Kastyčio motina), Vladas Bagdonas (Neptūnas), Kostas Smoriginas (Kopų senis), Olegas Ditkovskis (Perkūnas). Praėjus beveik keturiolikai metų nuo šios roko operos premjeros, 2016-aisias metais nuspręsta pakartoti, tiesa su kiek pakitusia sudėtimi. Estafetę perleidęs Vaidui Baumilai, Marijonas pasidžiaugė Aistės grožiu, nepavaldžiu laiko tėkmei, o taip pat užmarštin nenuėjusiu kūriniu, prikeltu naujam gyvenimui. Pasikeitus Kastyčiui, pasikeitė ir jo motina, pastarosios vaidmuo atiteko Evelinai Sašenko. Reikia pripažinti, jog kelia šypsnį šis sprendimas atsižvelgiant į Vaido ir Evelinos amžių. Atlikėjams abiem po 28 metus, tačiau Vaidas už savo „mamą“ vyresnis 4 mėnesiais, na bet nesvarbu, didelės reikšmės šis veiksnys tikrai nedaro, o pasirodymas nuo to nenukenčia. Paskutinioji rokiruotė buvo atlikta su Neptūnu, 2002-aisiais Vlado Bagdono įkūnytas jūrų dievo personažas buvo perleistas legendinės grupės „Katedra“ pradininkui Povilui Meškėlai.

Roko opera „Jūratė ir Kastytis“ pradėjusi savo turą vasario 12-ąją Alytuje, po ketverių dienų Lietuvos valstybės atkūrimo proga vilniečius ir miesto svečius kvietė į bene geriausią akustine ir kaimyninių arenų prasme koncertų salę „Compensa“.

Dar prieš koncerto pradžią nusidriekusios eilės prie įėjimo (primenančios tarybinių laikų eiles prie deficitinių prekių) bylojo, jog salė bus pilnutėlė. Taip ir buvo. Tuščių vietų vos viena kita. Roko operos atvyko pasižiūrėti ir lietuviškojo pramogų pasaulio panteono atstovai, kaip kad humoristas Paulius Ambrazevičius, aktorius Rolandas Kazlas. Na, bet ir be šių žinomų personų, liaudies netrūko. Vieni galbūt matę 2002-ųjų metų pasirodymą norėjo pamatyti naująjį ir palyginti, kiti neaplankyti Šv. Valentino, išsiilgę meilės ir laimingos pabaigos nusprendė ją išvysti bent scenoje, na o dar kiti, kaip kad aš pati, norėjo pamatyti ir išgirsti Vaidą Baumilą roko operos amplua. Tenka pripažinti, jog buvau nusiteikusi skeptiškai, kai sužinojau, jog V. Baumila bus naujasis Kastytis, tačiau, kaip kad yra sakoma apie pesimistus: „jie arba visuomet būna teisūs, arba lieka maloniai nustebinti“, taip kad šiuo atveju išankstinį skepsį keitė malonus nustebinimas.

Kaip ir dera Vasario 16-osios proga renginio pradžioje buvo sugiedotas Lietuvos valstybės himnas.

Kalbant apie pačią roko operą „Jūratė ir Kastytis“ – ji išties sužavėjo. Puikiai išdirbta scenografija, stiprūs personažai. Bene įspūdingiausia ir viena iš nedaugelio sunkiojo roko dalių buvo mūšio scena tarp Perkūno (Olego Ditkovskio) ir Neptūno (Povilo Meškėlos). Savaime suprantama, jog Aistės Smilgevičiūtės vokalui lygių nėra, nors ir Evelinos Sašenko (Kastyčio motinos) partijos nepaliko abejingų. Na, o Kostas Smoriginas (Kopų senis) tik dar kartą paliudijo, jog nesvarbu kokį personažą jis įkūnytų (ar tai būtų pono Tardovskis miuzikle „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“ ar Kopų senis roko operoje „Jūratė ir Kastytis“), jie visuomet bus profesionaliai išdirbti, ryškūs ir adoruojami.

Pasižiūrėjus į būsimus roko operos „Jūratė ir Kastytis“ pasirodymus ir matant, kad bilietai jau išparduoti, džiaugiasi širdis, kad šis žanras Lietuvoje vis dar gyvas ir įdomus. Reikia tikėtis, kad šio renginio ir jo sėkmės įkvėpti, prisisems idėjų ir kiti Lietuvos kompozitoriai, muzikantai, menininkai bei pasiraitoję rankoves imsis kurti naujų roko operų, kurioms temų tikrai netrūksta.




Roko operoje lankėsi ir vertino Rūta Paitian, fotografavo Tomas Jedzevičius.