Nuotraukos autorė Milda PrušinskaitėKiekvieną kartą einant į koncertą, kurį žadu apžvelgti kirba mintis kaip geriausiai tai būtų galima padaryti. Rašyti apie siautulingą energiją, vulkaninę ekspresiją, kvapą gniaužiančius soliakus ar širdį glostančius dalykus, kartais pasidaro pernelyg banalu, ypač, kai visa tai atsispindi nuotraukose, kurias 99 proc. skaitytojų tikrai peržvelgia ir klausimas kuri dalis lieka paskaityti kas suraityta prie jų. Tad šįsyk koncerto įspūdžiai pirmuoju asmeniu.

Penktadienio vakare po intensyvios darbo dienos ir smagios būgnų pamokos, atkeliavau į „Kablį“. Nuoširdžiai mėgstu šią vietą, senas pastatas, savyje talpinantis daugybę istorijų, šįsyk tapo antrąja sambūrio „Mercury Booking“ organizuojamo „Negativus“ ciklo stotele. Pirmajame neteko būti, tik stebėjau draugų, buvusių tą kart jame, istorijas socialiniuose tinkluose, tad šįsyk nesinorėjo praleisti.

4 iš 5 tą vakarą pasirodžiusių grupių jau buvau mačiusi ir toli gražu ne po kartą, tačiau „Griefgod“, nei su naujuoju, nei su ankstesniuoju pavadinimu „Gilzeh“ dar nebuvo tekę (nebent neatsimenu) regėti. Taigi koncerto pradžia, pirma grupė scenoje, o jos susirinkę pasiklausyti tik labai nedidelis skaičius žmonių. Kažkaip liūdna dėl šito, nes tikrai daug prarado. Žiauriai geras graulas, sklindantis iš deathmetalisto pusbrolio Ito, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, graulino sirgdamas. Na nežinau, jei taip graulinama sergant, tai kaip tai turėtų skambėti būnant visiškai sveikam? „Griefgod“ pasirodymo metu vis stebėjau bosistą su tradiciniu „blemba, kažkur matytas, bet kur?“, kol galų gale su pagalba atkapsčiau, kad čia tas pats bosistas, kuris dar šiltuoju metų laiku (taip neatgaminu ar tai buvo pavasarį ar vasarą) „Lofte“ per kelias valandas išmoko visas „Skapteto“ naujojo albumo „Vidur prūdo“ boso partijas, po to, kai grupės bosistas susilaužė abi rankas važiuodamas su paspirtuku į koncertą. Linksma paralelė, death metal„Griefgod“ bosistas, kuris dar ne taip seniai akomponavo „Čipolinas, buratinas ir visi vaikai mankštinas“ šįsyk bosina mirties metalo kūrinius.



Antrieji scenoje pasirodė grupė „Sisyphean“. Galiu pasakyti, kad tai buvo kol kas man labiausiai patikęs jų pasirodymas. Buvo stipru, labai gyva, labai paveiku ir ryšku. Nežinau kodėl, bet būtent šis tikrai labiausiai įstrigęs. Puikios iliustracijos, kurias stebint vis negalėjau nustoti galvoti, kaip noriu va būtent tokios tatuiruotės iš tų kardų ir dar va tie žaibai, o taip. Jų metu jau kur kas sparčiau ėmė pilnėti žiūrovų gretos, kurie gavo pasiklausyti ne tik muzikinės dalies, bet ir įdomaus kūrinių pristatymo. Kai kurie iš jų nuskambėjo taip, tarsi klausytum ne muzikantų, o filosofų „Kitas kūrinys vangus tiems, kurie nori suprasti, tai kas giliau“ ir pan. Žodžiu – stipru! Nekantrauju išvysti ką toliau nuveiks ši grupė.



Tretieji scenoje pasirodė grupė, kurią ko gero esu bene daugiausiai kartų iš visų vakaro grupių girdėjusi gyvai, o jų maikių ir džemperių kolekciją dėvinčių mačiusi daugiau bet kuriam metalo koncerte, nei kitų atlikėjų. Taip, tai „Juodvarnis“. Pradėję nuo „Mechaninės Saulės“, prasitarę, kad jau spėjo pasiilgti, padėkoję už lietuviško metalo rėmimą, užsukę pirmąjį vakaro moshą ir pasidalinę užuomina į būsimą albumą, juodvarniškiai apleido sceną. Per trumpai apie „Juodvarnį“? Tradiciškai labai kokybiškas ir patikęs pasirodymas, ko gero visi „Juodvarnio“ gerbėjai ko labiausiai laukia, tai naujo jų albumo. Labai tikiuosi ir linkiu, kad kitais metais jau pavyktų jį išleisti.



Ketvirtieji, neslėpsiu, mano mylimiausia vakaro grupė „Awakening Sun“. Praėjusiais metais išleistas naujas albumas „Heaven Is Whatever“ ko gero buvo daugiausiai kartų mano praklausytas lietuviškos grupės albumas „Spotify“ platformoje. Šiemet grupės kūrybinis bagažas buvo papildytas naujuoju singlu „I Am More“, o mano garderobas nauja ilgarankove maike su dainos „Roses“ ištrauka: „They had to put down the roses to pick up the guns“. Pastarojo daina labai gerai suskambėjo gyvai, užsukusi tiek paveikų moshą, kad ir aš neatsispyriau į jį įsitraukti. Aišku, surakintas kaklas ir biškelį pridaužtų strėnų skausmas, besilaikantis iki pat pirmadienio primena, kad jau ne tas amžius, tuo užsiimti be jokio pasiruošimo ir be pasekmių. Teks į rytines mankštas įtraukti „plaukų malūnėlius“ ir poginimąsi, kad kitą kartą ne taip skausminga būtų.



Na, o penktieji scenoje pasirodė ir „Negativus“ antrojo ciklo dalį vainikavo grupė „Erdvė“. Daug hardcore‘o vis dar daug headbanginimo nenutuokiant kokią kainą teks už tai sumokėti ir stebėjimo kokį stiptų efektą ši grupė turi žiūrovams. Toks jausmas, kad visi kažkuriam laikui išeina iš proto, išsikrauna taip, tarsi niekas nestebėtų ir rytoj (poryt ir užporyt) nereikėtų „Deep Relief“ geliu teptis sprando ir strėnų. Ištaškė iki galo.



Reziumuojant, ką galiu pasakyti, smagu, kad egzistuoja tokie ciklai, kuriuose galima pasimėgauti ir įvertinti Lietuvos sunkiosios muzikos scenos kokybę. Taip pat susitikti su draugais ar pažįstamais, mėgstančiais tą pačią muziką kaip ir tu bei matyti draugiškumą tarp grupių. Jau ne kartą esu tai akcentavus, bet nebus per daug pasikartoti. Be galo miela matyti tiek kitų grupių atstovus tarp žiūrovų stebinčius savo kolegų pasirodymus, tiek padedančius jiems su garsu, bilietais, organizaciniais reikalais ir pan. Še tau ir puikus stereotipo, kad metalistai labai nedraugiški, paneigimas.



Renginyje lankėsi ir vertino Rūta Paitian, fotografavo Milda Prušinskaitė