Taip, Vilniuj skambėjo labai panašiai kaip šiame įraše, tik Roberto balsas skambėjo dar stipriau (nežinau, gal ir gera Compensos akustika pridėjo teigiamo efekto). 

Na ir žioplys, juk reportaže pridėta būtent The Rain Song. Džonsio melotroną čia atstoja akordeonas. Skamba super

Puikus Rūtos reportažas sklandžia literatūrine kalba, ko pasigendu pastarojo meto internetinėje žurnalistikoje. Žinoma, kompetingas Einaro papildymas duoda dar labiau reljefišką vaizdą. Koncertas tapo įvykiu, net jei skambėjusi muzika toli gražu ne toji įprastoji daugeliui, siejusiems Robertą Plantą su roko ir hard roko muzika. Aš pats pro pirštus žiūrėjau į Plant - Alison Krauss projektą, o apie Plant - Saving Grace projektą sužinojau tik dabar. Netgi atgaivintas Band of Joy mane paliko gan abejingą, štai pirmi keturi post Led Zeppelin soliniai Roberto albumai yra pamėgti ir ne taip jau retai paklausomi.

Džiaugiuosi, kad repertuare atsirado vietos The Rain Song ir Ramble On. Labai įdomu, kaip jos suskabėjo akustiniame atlikime. 

Ačiū, Rūtai ir Einarui už tai, kad pasidalino savo įspūdžiais.

Nebuvo. Viską, kas buvo iš LZ ar RP solo repertuaro, surašiau savo komentare.

Idomu ar buvo the lemon song. Labai megstu the lemon song ir kaip jis ja atlieka

Aš nuo savęs pridėsiu keletą remarkų – Ain Agan ir Andre Maaker apšildymas buvo praskiestas minios vėluojančių žmonių, spiginančių žibintuvėliais kitiems į akis ir ieškančių vietos. Nepadėjo tai, kad Compensa yra kiauliškai išplanuota arena, o dar šio koncerto proga į parterį prigrūsta tiek kėdžių, kad tiesiog neįmanoma tarp jų pro žmones praeit. Arba vėluojančių išvis nereikia įleidinėt, arba tada jau sudėkit aiškias rodyklės ir eilių numerius matomose vietose, nes naviguot žmonėms buvo labai sudėtinga. Taip pat į pasirodymo pabaigą, kas buvo priekyje ir kairiajame arenos šone, galėjo išvysti vieno vyriškio ekshibicionizmo seansą, su kuriuos vargais negalais susitvarkė apsauginiai. Tad tos džiazo gitaros brazdinimas savotiškai nublanko man per tuos trukdžius. O ir džiazo gitara yra toks atskiras žvėris, kad man net nelabai ir su Saving Grace psichodeliniu folkroku derėjo. Be to, pasirodymas netruko nė pusvalandžio, tai ir apšilt nelabai spėjom.

Kalbant apie Robertą ir grupę, abu pasirodė nuostabiai. Nuoširdžiai nesitikėjau, kad Robertas jau artėjant 8-ai dešimčiai į pabaigą turi išpuoselėtas, nuo jaunystės beveik nesudėvėtas dumples – kai užtraukia savo epinius "ooooooooooo baby" momentus, pats pradedi rezonuot ir vibruot tuo pačiu dažniu. Tikrai buvo net keli momentai, kai pašiurpau. O Saving Grace gyvai skamba daug geriau negu įrašuose. Labai simpatiškas dviejų gitarų (iš kurių viena yra būtinai akustinė arba išvis bandža) tandemas, violončelė gerai įsipaišė į kontekstą. Būgnininkas nuostabus, paserviravo labai gyvastingų ritmų. Suzi Dian tiek vokaliai, tiek akordeonu šarmo tikrai įnešė. Ponas Plantas mus žavėjo ne tik balsu – buvo momentų, kai jis išsitraukė ir savo firminę lūpinę armonikėlę, ir kiek netikėtai – pabrazdino bosine gitara. 

Setlist'as buvo dalykas, dėl kurio buvau nusiteikęs skeptiškai, nes žinojau, kad grupės repertuare dominuoja įvairūs senų bliuzo ar folko grandų ar net išvis liaudiškų dainų koveriai. Iš RP solo repertuaro vietą atrado vienintelė Down To The Sea, o iš Led Zeppelin katalogo nustebino gan ankstyvas Ramble On išstojimas, nepakartojama, dažnai nuvertinta The Rain Song (kurios kulminacijoje Robert'as užtraukė tiesiog nerealiai) ir didžioji žvaigždė buvo prieš bisą sugrota Friends. Bisas irgi buvo sudarytas iš dviejų LZ dainų: Four Sticks ir Gallows Pole. Kaip matome, pasirinktos dainos yra labiau folkinio profilio ir priderintos prie Saving Grace stiliaus, bet man ypač imponavo, kad buvo net dvi dainos iš Led Zeppelin III albumo, kuris yra tarp dviejų mėgstamiausių grupės albumų. Ir bendrai vertinant instrumentalistai įdėjo daug spalvos į iš pirmos pažiūros paprastas dainas, tad visas koncertas susiklausė skaniai ir įdomiai. 

Aš galvojau, ar yra publikoje daug neinformuotų piliečių, kurie nežino, kad pastaruosius dviženklį skaičių metų Robert'as Plant'as užsiima šita folko / bliuzo / kantri avantiūra... nežinau, kaip jie jaučiasi dėl koncerto, bet bent jau mano, šiokio tokio šios krypties skeptiko, lūkesčiai buvo aiškiai viršyti ir patenkinti. Matyti, kad šiais laikais Robertas turi aiškią viziją, kokią muziką jis mėgsta ir nori atlikti ir kokius standartus tam atlikimui kelia – tiesiog justi muzikos veterano ir profesionalo prisilietimas, net jei stilistiškai labiau norėčiau, kad Robertui iš abiejų šonų sunkiojo roko stiliumi užbrazdintų Jimmy Page ir John Paul Jones. Koncertą vertinu ypač teigiamai.