Renginio plakatasIr ėjo kažkeliasdešimta rugpjūčio diena (ar kaip ten mėgstama sakyti), o metalistai rinkosi tarp dviejų didelių tą dieną vykusių renginių. Ko gero nei vienas pasirinkimas neapvylė, tačiau ši recenziją apie keturių metalo grupių: „Rexoria“, „Dark Sarah“, „Amberian Dawn“ ir „Sirenia“ koncertą, vykusį rugsėjo 22 d., penktadienį, „Vakaryje“.

Taigi kas geresnio atsisakančio rudenėti Vilniaus miesto „Vakaryje“?

Juodai apsirėdę asmenys, atskubėję pamatyti šviesios atminties Jim Morrison grupės jau lūkuriavo nuo 18 val., kiti – keliavo tiesai į modernaus metalo grupės „Rexoria“ pasirodymą.

Skandinaviškasis moterų frontwomenių startas su Frida Ohlin priešakyje. Stiprus, metamorfoziškas tik šįsyk ne su kafkišku vabzdžiu, bet su žaviu drugeliu. Bosistas susižalojęs ranką, kompensuoja grojimą klavišais. Vokalistė pasiguodė, kad jei garsas prastas, kaltinti Joną Gustavsson.



„Atrodo vien vyrai koncerte, bet ilga eilė“, – pasiguodė viena moteris savo antrajai pusei apie situaciją moterų tualete, pasibaigus pirmosios švedų grupės pasirodymui. Ir tikrai, stebint žiūrovų gretas gali pasirodyti, kad tik vyrukai susirinko pavarvinti seilę į moteris, bet būta ir moterų.

Vis dar bandant pravesti žiūrovų pasiskirstymo pagal lytis statistiką, stebėjau kaip „Rexoria“ grupės nariai nusileido prie mercho stalo pabendrauti su gerbėjais, o netrukus scenoje jų vietą pakeitė suomiško simfoninio metalo grupė „Dark Sarah“, su antrąją vakaro frontwomene Heidi Parviainen.

Nevyniosiu į vatą, kažkoks keistas pasirodymas. Toks jausmas lyg stebėtum ZZtopiškus amišus su toli gražu ne gotikine Barbe priešakyje. Nepaisant mano gal kiek skeptiško nusiteikimo, suomių metalistus stebėjo jau kiek didesnis žiūrovų skaičius, nors ir grupė Lietuvoje lankėsi pirmąjį kartą.



Kaip ir „Rexoria“ atveju, taip ir „Dark Sarah“ nariai pasibaigus pasirodymui nusileido prie mercho pabendrauti, nusifotografuoti su savo gerbėjais. Neilgai trukus juos scenoje pakeitė tėvynainiai symphonic power metal atstovai „Amberian Dawn“, su trečiąja frontwomene Päivi Virkkunen a. k. a. Capri priešakyje.

Drąsiai lenkiu galvą ir dedu ranką prie širdies, tai buvo mano mylimiausia vakaro grupė. Išsyk sužavėjo vokalistės Joan Jett‘iškas balsas ir energija, išjudinusi ne vieną rimtuolį metalistą.

Nors grupė per savo 17 veiklos metų yra išleidusi ne vieną albumą, tačiau bene didžiausio dėmesio susilaukė neseniai išleistas koverių albumas, sudarytas iš grupės „Abba“ dainų. „Įrašėme šį albumą, nes mūsų klavišininkas didžiulis grupės „Abba“ gerbėjas, – pažymi Capri ir toliau tęsia pažintį ne tik su simfoniniu metalu, bet ir jo atšakomis, tokiomis, kaip disco metal arba abba metal. Nu va, o kas sakė, kad metalistai ne tik, kad nesiklauso, bet ir nesimėgauja popsu?



Taigi, suomiams nusileidus pas gerbėjus, scenoje išdygsta paskutinioji vakaro grupė „Sirenia“, su ketvirtąją frontwomene Emmanuelle Zoldan priešakyje.

Pastarąją gotiškojo metalo grupę buvo galima išvysti 2019 m. „Vakaryje“, kartu su „Crossing Eternity“, „Alight“, „Elyose“. Ir jei atvirai, tą kartą paliko didesnį įspūdį.

Gal per didelis hype‘as, apturėtas pasiklausius metalistiškos „Abba“ versijos ar dar kas, tačiau, didžioji vakaro kulminacija „Sirenia“ pasirodė gana prėskai palyginti su ankstesniąja grupe.

Solidu, nostalgiška, kokybiška, bet kažko norėjosi daugiau.



Tiesa, smagu buvo matyti, kad nemažai vyresnių metalistų buvo atsivedę savo atžalas pasiklausyti koncerto, akivaizdu, kad auga naujos metalistų kortos, vertinančios įvairiasrovišką sunkųjį žanrą.

Tai taip, keturių vokalisčių vedinos keturios grupės pabaigė pasirodymus. Lauksime sugrįžtant? Ko gero, kad taip.

Renginyje lankėsi ir vertino Rūta Paitian